Posts Tagged “Savivertė”

Savivertė

Savivertė (angl. self-esteem) – tai apibendrinta žmogaus nuomonė apie save ir apie tai, kiek jis vertingas. Ši nuomonė gali būti pozityvi („Aš geras“, „Esu vertingas“) arba negatyvi („Esu blogas“, „Esu nieko vertas“.) Kai apibendrinta nuomonė apie save negatyvi, kalbame apie žemą savivertę.

Pasitikėjimas savimi (self-confidence) arba „aš efektyvumas“ (self-efficacy) nėra tas pats, kas savivertė. Šios sąvokos daugiau nusako žmogaus įsitikinimus apie atskirus savo gebėjimus, o ne apibendrintą nuomonę.

Savivertė turi labai didelį poveikį tam, kaip žmogus bendrauja su aplinkiniu pasauliu. Paprastai žmonės, kurie aukštai save vertina;
• didžiuojasi savo pasiekimais;
• labai ryžtingai atstovauja savo interesams;
• moka prisiimti atsakomybę už savo veiklą;
• kantriai įveikia nesėkmes, jeigu kas nors nevyksta taip, kaip norėtųsi;
• entuziastingai priima naujus iššūkius;
• jaučiasi galintys paveikti aplinkinius žmones;
• leidžia sau patirti ir išreikšti įvairius jausmus;
• žino savo poreikius ir moka juos apginti.

Tuo tarpu žmonės su žema saviverte:

• vengia naujų ir sunkių situacijų;
• jais yra lengvai valdyti ir manipuliuoti;
• dažnai pasirenka gynybinę bendravimo manierą;
• lengvai nusivilia kitais žmonėmis;
• neleidžia sau jausti ir tinkamai išreikšti įvairių jausmų;
• dažnai kaltina kitus žmones dėl savo nesėkmių.

Kas prisideda prie mūsų savivertės formavimo? Visų pirma, tai yra skirtumas tarp mūsų realaus Aš ir idealaus Aš. Kiekvienas iš mūsų turime idealųjį Aš – tai yra tokį Aš, kokį norėtume save matyti. Kuo didesnis skirtumas tarp idealaus Aš ir realaus Aš, tuo labiau individas yra nepatenkintas savimi ir savo pasiekimais. Idealusis Aš yra dažnai susijęs su kultūrinėmis normomis, elgesio standartais, taisyklėmis, priimtomis konkrečioje visuomenėje. Veikiant socialiniam pastiprinimui šie kultūriniai idealai laikui bėgant tampa asmeniniais idealais. Iš čia seka paprastas „receptas“ savivertei kelti – mažinti skirtumą tarp idealaus Aš ir realaus Aš, mažinti sau keliamus reikalavimas ir nepagrįstus lūkesčius.

Žema savivertė – tai ne faktas, o tik neigiama žmogaus nuomonė apie save. Kaip ir visos nuomonės, ji gali būti bent iš dalies iškreipta arba ir visiškai klaidinga. Šią nuomonę daugiausia nulemia žmogaus ankstyvieji išgyvenimai, nors kartais gali būti labai reikšmingi ir vėliau gyvenime patiriami sukrečiantys įvykiai, neigiami vaikystės išgyvenimai, kaip:

a) sistemingas baudimas, poreikių nepaisymas arba išnaudojimas;

b) negebėjimas atitikti tėvų keliamų reikalavimų;

c) buvimas „atpirkimo ožiu“, kitiems žmonėms patiriant neigiamas emocijas ar stresą; gerų dalykų, pvz., pagyrimų, meilės, šilumos, susidomėjimo nebuvimas.

Dėl šių neigiamų išgyvenimų, patiriamų vaikystėje arba vėliau gyvenime (pvz. patiriant patyčias darbe, užmezgus artimus santykius su išnaudoti linkusiu partneriu), susiformuoja neigiami įsitikinimai apie save. Pavyzdžiui, „su blogas“, „esu kvaila“, „esu nieko vertas“, „esu pakankamai geras“. Dažnai žmogus gali savo neigiamą nuomonę apie save apibendrinti vienu sakiniu, t.y. turi vieną pagrindinį įsitikinimą (nors neretai jis būna aiškiai nesuformuluotas).