Vėlinių dieną lankydami kapus mes prisimename artimus mirusiuosius. Vieniems netekties skausmas jau išgyventas, kiti, degdami žvakę ant kapo, ir šiandien braukia ašarą, vis dar gedi. Jei netektis nesena – skausmą prie kapo artimieji supranta, palaiko, tačiau jei gedima kelerius metus iš eilės ir vis dar prie kapo girdimos širdį veriančios raudos – aplinkiniai, žiūrėk, jau ima varstyti kreivais žvilgsniais, niuksėti į šoną „jau gana“. Kiek iš tiesų reikia laiko žmogui, kad jis susitaikytų su artimojo netektimi? Kokios yra gedėjimo stadijos ir kaip skausmą būtų galima palengvinti? Apie tai – naujienų portalo LRT.lt interviu su psichologe, sertifikuota mindfulness mokytoja Rūta Baltušninkaite-Navicke.
– Kokios yra gedėjimo stadijos ir kiek laiko paprastai jos trunka?
– Šveicarų kilmės amerikietė psichiatrė Elžbieta Kiubler Ross išskyrė 5 gedėjimo stadijas, kiti vėliau jas patobulino iki 7. Pirma stadija yra šokas, neigimas, kai žmogui labai sunku priimti faktą, kas įvyko arba kas įvyks. Po to eina pyktis ant savęs, ant aplinkybių, ant Dievo – tiesiog ant viso pasaulio, kad kitas žmogus numirė. Jeigu aš pats sužinau, kad manęs greitai laukia mirtis – gali būti pyktis ant savęs, ant gydytojų ar dar kažko.
Po šitos stadijos pereinama į derėjimąsi, kai kuriama iliuzija apie ryšį. Žmogus, kuris neteko ryšio su artimuoju, stengiasi jį dirbtinai sukurti ir palaikyti per daiktus, kuriuos turėjo išėjęs žmogus, per nuotraukas, prisiminimus. Tokiu būdu stengiamasi išlaikyti ryšio iliuziją. Vėliau prasideda depresijos stadija, kai žmogus jau susitaiko su netekties realybe, pradeda liūdėti, leidžia sau liūdėti. Ir paskutinė stadija yra priėmimas, susitaikymas, kai atsiranda kažkas naujo gyvenime.
Ką noriu pažymėti, kad E. Kiubler Ross šį psichologinį įrankį sukūrė praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje ir jis buvo skirtas nepagydomomis ligomis sergantiems pacientams. Tuo metu į mirtį buvo reaguojama ją visiškai neigiant, nepripažįstant. Dažnai šie ligoniai net nežinodavo, kad jie laukia mirties. Gydytojai ir kitas personalas laikydavosi tokios pozicijos, kad jiems to sakyti nereikia. Su šiais pacientais būdavo elgiamasi prastai, nes jau nebėra ką daryti, jų išgydyti nebeįmanoma, ir, galima sakyti, kad tuos pacientus stumdydavo.
Minėta gydytoja psichiatrė labai užjautė šiuos pacientus ir, norėdama jiems padėti, ji apklausė apie 200 tokių ligonių, kaip jie priima savo ligą, mirties laukimą. Taip gimė minėtas įrankis, gedėjimo stadijos, kurios parodo, kaip žmogus priima savo mirtį ir jos laukia. Aš labai noriu akcentuoti, kad tai yra įrankis, sukurtas kitu tikslu. Tai nėra įrankis, sukurtas įvertinti gedėjimą po artimo žmogaus netekties.
– Ar nuo to laiko gedėjimo stadijos buvo adaptuotos tiems, kurie neteko artimo žmogaus, kurie išgyvena dėl šeimos nario mirties?
– Aš pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į patį pavadinimą – stadijos. Jis nėra tinkamas ir net kritikuojamas. Mes įsivaizduojame, kad stadijos yra tarsi laiptai, kuriais žmogus lips: pirma neigimas, po to – pyktis, depresija – tarsi žmogus keliauja link priėmimo, bet to moksliniai tyrimai visiškai nepatvirtina. Taip nėra. Gedėjimas yra chaotiškas, visiškai individualus, kaip ir kiekvieno žmogaus asmenybė. Jis nuo daug dalykų priklauso: nuo to, kiek žmogus turėjo resursų, kokį jis turėjo santykį su mirusiuoju, kiek jis turi vidinių gebėjimų ir kitų pačių įvairiausių dalykų.
– Ar tai reiškia, kad gedintį žmogų vienu metu gali užklupti ir kelios stadijos?
– Taip, net tą pačią dieną žmogus gali jausti visas stadijas iš eilės ir kai atrodo, kad jau išėjai iš kažkurios – vėl grįžti ir visos stadijos vėl gali užgriūti. Labai geras pavyzdys būtų, kad tai yra kaip jūros bangos – jos užpila. Jos gali netikėtai tave pagauti. Kitą dieną gal žmogus jausis lengviau, bet vėliau visos minėtos stadijos gali pasikartoti.
Stadijos apskritai gali būti įrankis, padedantis bendrauti su gedinčiu žmogumi, pastebėti jo būseną ir ją aptarti: kaip tau atrodo, kaip tu jauti? Tiesiog tam, kad užmegztume pokalbį, pasikalbėtume, bet nevertintume, nes mes iš šalies tikrai nežinome, kaip tas žmogus jaučiasi, kol nepaklausiame.
– Kaip atpažinti, kad gedintis žmogus įstrigo per ilgai kažkurioje stadijoje? Kur yra riba, kai jau reikia specialisto pagalbos?
– Pats gedintis žmogus gali tai pajausti. Ką sako statistika – kad maždaug po metų palengvėja, tačiau statistika kliautis nereikėtų. Labai svarbus yra vidinis pojūtis, kiek aš jaučiuosi užstrigęs. Matydami kitą gedintį žmogų mes galime sužinoti, įstrigęs jis ar ne, tik jo paklausę. Dėl to svarbu nevengti pokalbių apie mirusįjį.
Vienam gali būti normalu gedėti metus, kitam – ir du. Nestatykime savęs aukščiau, neva žinome mes visas stadijas ir kažką pažiūrėjome, mums jau nesmagu, kad tas žmogus apie mirusį vis šneka ir šneka, mums jau nemalonu, gal jau ir temą norisi keisti. Jeigu mums nemalonu – tai yra apie mus, ne apie gedintį žmogų. Tas žmogus, jeigu jis kalba apie mirusįjį, reiškia, jis turi tokį poreikį.
Reikia suprasti, kad jeigu mes gedime kažko, ko netekome, reiškia – mes tai mylėjome. Buvo tokia didelė meilė ir mums dabar taip trūksta, kad vis dar yra poreikis apie tai kalbėti. Žmonės apskritai yra labai prieraišūs ir tai mums yra labai svarbu.
Tyrimai rodo, kad mes šalia tų žmonių, kurie mums yra artimi, su kuriais mums gera, kurie mums teikia komfortą, šalia jų mes jaučiamės geriau, jaučiamės geresni, net fiziškai esame stipresni, pajėgesni, galime užduotis geriau atlikti būdami šalia. Įsivaizduokite, jeigu netenkame tokios paramos, kuri kartais yra net nematoma – užtenka, kad žmogus tiesiog yra šalia ir vien tai mums turi tokį didelį poveikį – įsivaizduokime, kiek daug mirus šiam žmogui mes netenkame. Tačiau atsidūrę greta tokio gedinčio žmogaus, mes kartais save pastatome aukščiau, vertiname, kad čia kažkas negerai su tuo žmogumi. Bet ar pagalvojame, kaip mes patys jaustumėmės tokiomis aplinkybėmis, jeigu mums pasakytų, kad jau per ilgai gedi, jau susiimk, jau nustok.
Esu girdėjusi tokią istoriją: moteris kapinėse turėjo pasistačiusi kėdutę ir mėgdavo eiti ten pasėdėti. Po kurio laiko draugai nusprendė kėdutę išnešti, nes jiems atsibodo, kad moteris ilgai gedi, jie norėjo, kad gedėjimo stadija tiesiog greičiau baigtųsi. Kas atsitiko: moteris tiesiog jiems nebesakydavo, kad eina į kapus. Ar įsivaizduojate, kiek žmogus energijos išeikvoja ne tik gedėjimui, bet ir to slėpimui, kad kitų akyse jis būtų tarsi normalus, kad būtų priimamas, kad nebūtų atstumiamas? Žmogus tampa izoliuotas ir nebeturi iš kur sulaukti paramos, palaikymo, daugiau resursų. Susidaro užburtas ratas, kuriame žmogus gali įstrigti.
– Lietuvių tauta turi labai gilias kapų tvarkymo tradicijas: kapai yra tarsi kruopščiai prižiūrimi, puoselėjami gėlių darželiai. Ar tai yra tam tikra psichoterapija, ryšio palaikymas su mirusiuoju?
– Tai labai priklauso nuo žmogaus. Kapų kultas paplito 19 amžiuje, o pas mus jis labai išryškėjo ir liko. Bet tai vis tiek individualu. Pažiūrėkime į jaunimą – jie kitaip reaguoja. Dabar jau ant kapo reikia kuo mažiau gėlynų, kad kuo mažiau priežiūros būtų. Tai yra kultūrinis dalykas ir viskas, kas su tuo susiję, taip pat kinta. Pats gyvenimo būdas keičiasi, greitėja.
– Ką tai reiškia? Kad jaunoji karta, prarasdama ryšį su kapais, užgniaužia gedėjimą, kas ateityje gali išvirsti psichoemocines problemas? O gal dėl paspartėjusio gyvenimo tempo jaunoji karta tiesiog apie mirusius mažiau galvoja?
– Tikrai taip, galvoja mažiau, nes tiesiog nėra tam laiko: visko yra tiek daug, kad pagalvoti apie kažką, skirti dėmesio, kad ir tas pačias gėles pakeisti, kapus apravėti yra papildomas laikas, papildoma energija, kurios žmogus jau nebeturi. Jis jau dažnai būna išsekęs iki to.
Iš kitos pusės žmogaus psichoemicinė būsena taip pat labai priklauso ir nuo to, kiek jis turi vidinių resursų, palaikymo iš aplinkinių, kaip jis anksčiau po netekčių atsigaudavo. Juk netekčių patiriame įvairių: ir darbo, ir kitokių. Aišku tai negali būti sulyginama su mylimo žmogaus netektimi. Bet pagal ankstesnes patirtis ir tai galime analizuoti.
– Kaip besikeičiantis gyvenimo būdas ir kapų kultas keičia mūsų gebėjimą užjausti žmogų netekties akivaizdoje?
– Mes labai nejaukiai jaučiamės prie gedinčio žmogaus, matome, kad jis nori pakalbėti apie mirusį, bet mes nežinome, kaip. Net ir užuojautas reikšdami nemaloniai jaučiamės. Dažnai sakome „užjaučiu“, „būk stiprus“, bet lyg vedame kartu prie to, kad tu greičiau išeik iš gedėjimo stadijos, susitvarkyk. Arba tenka girdėti – „štai gerai išsilaikė per laidotuves, neverkė“. Bet mes taip vertiname iš savo taško, nes mums nepatogu. Mes pripratę neigti pačią mirtį – tokia dabartinė vakarietiška kultūra: greitas gyvenimo būdas, malonumų siekimas ir nemalonumo vengimas. Matomas akivaizdus bėgimas nuo bet kokio nemalonumo, bet kokios minties apie mirtį, apie senėjimą, bet kokį skausmą. Tokiais atvejais iš karto geriame tabletę, ieškome, kur greičiau užsimiršti, „įlendame“ į telefoną, filmą žiūrime, kad tik apie tai nereikėtų galvoti, kad tik nereikėtų sustoti. Bet būtent pasinėrimas į patį gedulą ir būna išsilaisvinimas. Ne bėgimas, ne minčių nukreipimas, o pasinėrimas ir leidimas sau jausti.
Žinoma, tai yra baisu, nes kartais žmonėms atrodo, kad jie išprotės nuo emocijų. Jie, jausdami tą patį pyktį, bijo, nes atrodo, kad jie nesugaudys pykčio ir jis prasiverš agresija. Ir tada jie bando tą pyktį užslopinti, o čia tas pats, kaip su kamuoliu, kurį bandome panardinti į vandenį – kuo labiau kamuolį spaudi, tuo didesne jėga jis išsimuša. Todėl reikia mokėti atskirti elgesį ir emociją. Kai mes atskiriame šiuos du dalykus, kad pyktis ir agresija nėra tas pats, tai mes leidžiame sau jausti pyktį, mes leidžiame sau pasinerti. Taip, tai yra chaotiška, tai nenuspėjama ir beprotiškai sunku, ir skauda, bet tik toks yra gijimo procesas. Niekaip kitaip neišeisime iš šito.
– Grįžkime dar prie gedėjimo stadijų, kurios aplinkiniams gali kelti įvairių minčių. Pavyzdžiui, minėjote apie dirbtinio ryšio kūrimą. Paprastai aplinkiniai pradeda kreivai žiūrėti, kai tas dirbtinis ryšys, iš šono žiūrint, pernelyg užsitęsia: praėjus metams žmogaus namuose vis dar pūpso kalnai mirusio žmogaus daiktų, išdėstytų matomose vietose, neklojama mirusio lova, nevalomos dulkės ten, kur dar būdamas gyvas artimasis praėjo, kur liko jo pėdų, pirštų antspaudai. Kaip reikėtų aplinkiniams reaguoti tokioje situacijoje?
– Jokiu būdu negalima sakyti, kad čia jau diagnozė ar kažkas panašaus. Tai yra viena iš stadijų, apie kurią su žmogumi galime kalbėti. Tai yra ta pati derėjimosi stadija, kuri rodo, kaip labai žmogui reikia ryšio su mirusiuoju, rodo, koks buvo palaikymas, kad visi daiktai turi priminti ir palaikyti. Jam nuo to geriau, nes jis mato ir gauna tai, ko trūksta.
Aišku, tai yra neigimas, dar nepriėjimas prie tos stadijos, kad aš pasineriu į gedėjimą, kad viskas – aš netekau. Tai dar yra neleidimas sau pripažinti, kad vis dėl to aš netekau, bet tai vyksta nesąmoningai. Pripažinti sunku, nes yra baisu netekti pagalbos priemonių, baisu, kad žmogus nebeturės, kas tą poreikį patenkina. Sudės jis tuos daiktus atgal – ir kas tada? Žmogui būna labai baisu.
Tokioje situacijoje reikia leisti žmogui išsikalbėti. Vien paklausus pamatysite, kaip nušvinta to žmogaus akys, kai jam leidžiama apie tai pakalbėti be kažkokio nemalonumo, nepatogumo, be kažkokių užuominų, kad čia kažkas negerai, be patologizavimo, o su supratimu, su meile, su priėmimu. Įsivaizduokite, buvo tokia stipri meilė ir žmogus jos neteko. Juk smagu mums kalbėti apie mylimą žmogų. O jeigu mes apie mirusį nekalbame, susidaro įspūdis, kad jis išnyko, bet tai netiesa – tas žmogus buvo, mes turėjo ryšį ir visi tie daiktai tai patvirtina.
Atvykę į gedinčio žmogaus namus mes galime paklausti, kokia yra vieno ar kito daikto istorija. Kai parodome gedinčiam supratimą, mes galime jam padėti gyti, išeiti iš to. Aišku, nereikėtų tikėtis, kad iš karto viskas ims ir pasikeis, bet leidimas būti ir jausti – yra pati pradžia.
Už gedintį žmogų tvarkyti namų tikrai nereikia – jis yra ne vaikas, suaugęs žmogus. Galbūt per tą pokalbį galime užmegzti artimesni ryšį. Gi matome, kad tas žmogus gyvena sustingusiame laike. Mums reikia su tuo sustingusiu laiku susipažinti, kad užmegztume ryšį su gedinčiu žmogumi. Tik tada galime kalbėti, klausti, galbūt jis jaučiasi užstrigęs, kaip jis tai vertina, kiek jam tai padeda ir žiūrėti, ką atsakys. Galbūt tie išdėstyti daiktai padeda, galbūt ir ne. Mes už tą žmogų nepagedėsime ir nesutvarkysime, nes bus taip pat, kaip su minėta kėde – žmogus pradės visa tai slėpti. O klausiant, ar tu jautiesi įstrigęs, ar tau reikia pagalbos – yra vienas iš būdų padėti.
Kita efektyvi pagalba – EMDR terapija, kuri pakankamai greitai gali duoti rezultatų. Mūsų nervų sistema labai greitai pajunta grėsmę dėl netekties ir tai vyksta nesąmoningame lygmenyje, nervų sistemoje. Tiesiog neleidžia paleisti. EMDR terapija gali padėti šiek tiek sutaisyti nervų sistemą.
Man patinka pavyzdys, kad mūsų nervų sistema kaip dūmų detektorius. Kai dūmus pajunta, ji signalizuoja, kad yra dūmų pavojus ir reikia kažką daryti. Kai įvyksta didelė trauma, didelis stresas – šita sistema sugenda. Mes kepame blynus, o ji paleidžia gaisro pavojų. EMDR terapija pataiko į nervų sistemą ir gedimą sutaiso.
– Papasakokite plačiau, kokia tai terapija ir kaip ji veikia?
– Tai – ne gydymas vaistais. Tai akių nujautrinimo ir perdirbimo terapija. Tai nėra kalbėjimo terapija, kuri mums įprasta ir žinoma. Tiesa, kognityvinė elgesio terapija irgi tokiais atvejais gali padėti. Bet EMDR daug greičiau padeda pasiekti rezultatų. Tai yra akių judesių terapija. Kai žmogus patiria traumą, jo smegenys pasikeičia.
Geriausias pavyzdys gal būtų toks: įsivaizduokite darbą kompiuteriu – jūs atidarote vieną langą ir jį paliekate, atidarote kitus dokumentus, bet pirmasis langas ekrane vis išlenda ir išlenda. Taip pat yra ir su prisiminimais. Mūsų nervų sistema į tai reaguoja. Taikant EMDR terapiją, mes šį langą, šį prisiminimą perkeliame iš darbinės aplinkos į ilgalaikę, jį sutvarkome. Panašus procesas natūraliai vyksta miego metu, tam tikroje stadijoje, kai vyksta greitas akių judinimas į šalis.
Terapijos metu taip pat greitai į šalis judinant akis sutvarkomas traumuojantis prisiminimas. Vedant analogiją su kompiuterio atidarytu langu, terapija leidžia šį langą pavadinti, uždaryti ir perkelti į saugomų dokumentų aplanką.
– Ar gali pats žmogus namuose šia terapija užsiimti, ar tam reikia specialisto priežiūros?
– Tikrai reikia specialisto, nes tai nėra lengva pačiam daryti ir nerekomenduojama, nes vis dėl to tai yra griežtas protokolas, kurį turi atlikti specialistas. Aš pati sau to nedaryčiau. Šalia esantis specialistas padeda judinti akis, nes pačiam tai atlikti pagal protokolą tokiu greičiu ir tiek kartų, kiek reikia – labai sudėtinga. Tačiau terapija, kaip rodo moksliniai tyrimai, yra veiksminga ir greitai duoda rezultatų.
– Kaip greitai?
– Paprastai užtenka trijų sesijų. Yra atlikti tyrimai su karo veteranais, turinčiais labai stiprius potrauminio streso sindromus. Jiems užtekdavo 3-12 sesijų, kad visiškai išnyktų simptomai. Tai yra labai stipri terapija.
– Mes kalbėjome apie skausmingai išgyvenamą gedėjimą, tačiau yra kita dalis žmonių, kurie po artimojo mirties apskritai nejunta gilaus liūdesio. Aš kalbu apie žmones, kurie turėjo stiprų ryšį su artimuoju, bet jam mirus netektis nėra išgyvenama skausmingai: nesigraudinama, nes ryšys juntamas mintyse kalbantis su mirusiuoju, nėra stipraus netekties jausmo. Ką tokia būsena rodo: ar tai yra individualus žmogaus gedėjimo būdas, o gal tas tikrasis gedėjimas dar neatėjo?
– Tai yra unikalumas – kiekvienas žmogus gedi skirtingai. Tai irgi yra gedėjimas ir tai yra normalu. Kuo mes mažiau patologizuosime, kuo mažiau etikečių klijuosime, kad kažkas nenormalu – tuo bus mums lengviau, kalbėtis apie tai bus paprasčiau.
Kai sakote, kad yra žmogus, kuris vakare pasikalba su mirusiuoju – viskas yra tvarkoje. Pagrindinis matas yra pats žmogus, kaip jis pats vertina savo gedėjimą. Jeigu jam atrodo, kad kažkas ne taip – jis gali ieškoti pagalbos, kurios tikrai yra: gali bendrauti su kitu žmogumi, galima jungtis prie gedinčių grupių. Pavyzdžiui, yra buriamos gedinčių grupės po artimųjų nusižudymo, po vaiko netekties. Šie žmonės nori dalintis apie tai ir kalbėti, kalbėti, nes tai padeda. Taip žmogus ryšį vis dar jaučia ir kartu grupėse jaučia palaikymą, supratimą.
– Ar COVID-19 pandemija įnešė sumaišties gedėjime, mirties priėmime? Juk yra daug žmonių, mirusiuosius atsiėmusių plastikiniuose maišuose, privalėjusių kūnus kremuoti, neturėję įprastų budynių, atsisveikinimo ritualų. Kaip tai veikia žmonių emocinę sveikatą ir patį gedėjimo procesą?
– Bendrai atsirado daugiau ieškančių profesionalios pagalbos, ir nebūtinai tik dėl mirštančių žmonių, tačiau iš tiesų, ką rodo moksliniai tyrimai, kad nėra skirtumo, kaip vyksta apeigos – poveikis gedėjimui nenustatytas. Tiesiog tai visiškai nesvarbu. Aš tikiu, kad svarbiausia, jog artimieji galėtų rinktis, kaip jiems yra patogiau. Nes jeigu žmogus yra verčiamas, nors nenori to daryti – jis jaus diskomfortą. Bet jei žmogus gali pasirinkti, jis gali gedėti taip, kaip jam patogu: ar namuose, ar prie kapo, o gal ant kalno, o gal urną šalia pasidėjęs.
O laidojimo ritualai struktūruoja visą pasikeitimą, padeda. Kremavimas padeda greičiau pamiršti, kas gali likti iš kūno. Tai atspindi mūsų kultūrą, kuri stengiasi pabėgti. Greta yra finansinis aspektas, kad yra pigiau kremuoti. Ir mūsų kultūra juda link to, kad gedėjimas trumpėja ir tampa uždaru asmeniniu reikalu.
– Ar tas asmeninis liūdėjimas nesprogs ateityje?
– Tai priklauso nuo to, kiek žmogus turi resursų, kokį ryšį turėjo su mirusiu asmeniu, ir kiek aplinka padeda, priima, palaiko. Gali keistis laidojimo apeigos, tradicijos – natūralu, kad tai keičiasi. Būtų keista, jeigu būtų priešingai.
Laidotuvės padeda priimti mirties faktą, gauti paramos, palaikymo. Aš pati per pandemiją netekau 99 metų močiutės. Buvo tuo metu griežti reikalavimai, kai laidotuvėse galėjo dalyvauti iki 10 žmonių. O aš tuo metu laukiausi ir iki gimdymo buvo likę paskutiniai mėnesiai. Aš tegalėjau skirti 10 min. prieš pat išnešant karstą su močiute atsisveikinti, po to procesija greitai pajudėjo, palaidojom ir viskas. Ko man labiausiai trūko, tai visos giminės palaikymo, kas būdavo per visas laidotuves. Tų visų tetų, pašnekesių, apsikabinimų. Dėl to žmonėms gali trūkti resursų, gaunamų iš aplinkos. Galime bandyti tai kurti per turimas technologines priemones, bet nebus tas pats, nes apsikabinimo neturėsi, visų žmonių nepamatysi – kas per laidotuves yra svarbu.
– Pastaruoju metu žmonės stengiasi į laidotuves nebevežti vaikų, kad jie išsaugotų gyvo artimo žmogaus prisiminimą, ne gulinčio karste. Tinkamas toks sprendimas?
– Taip mes augantį žmogų izoliuojame nuo realybės. Kokios to pasekmės? Tyrimai rodo, kad jaunuolių grupėje padaugėja smurto apraiškų. Kai žmogus nemato natūralaus gyvenimo proceso, kas yra gimimas, augimas ir mirtis, jis išsibalansuoja ir nebežino, kas yra tikra. Jeigu jam neparodo vienos realybės dalies – kaip jam žinoti? Jis jaučia nerimą, jaučia, kad kažkas yra ne taip, jam kažko trūksta. Visi tarsi kažką žino, o jis – ne. Jis gali jaustis ir apgautas, gali pradėti nebepasitikėti. Tai yra realybės neigimas, o vaikai tikrai gerai supranta ir nereaguoja tiek, kiek mes įsivaizduojame, kad jie gali reaguoti. Jiems tai yra natūralu ir jie nori, kad su jais kalbėtų kaip su suaugusiais žmonėmis: mirė, daugiau nebebus ir mes dabar turėsime kažkaip gyventi be to žmogaus. Pasakyti, kad man liūdna, paklausti, kaip tu jautiesi. Prisiminus mirusįjį, pajutus liūdesį, galima pasiūlyti vaikui kartu iškepti pyragą, kurį kepdavo močiutė ar teta ir ją taip prisiminti, paminėti.
Beje, kitos teorijos, nagrinėjančios patį gedėjimą, akcentuoja prasmės radimą, paminėjimą. Pavyzdžiui, močiutė kepdavo didelius storus blynus ir aš ją paminėdama kiekvieną kartą išsikepu tokį blyną, nes man smagu ją prisiminti, man skanus blynas. Gal miręs žmogus kažką kitą mokėjo daryti ir mes, jį prisimindami, paminėdami, ta veikla užsiimame. Įvairiai žmones gedėjimas įkvepia. Galbūt, jeigu žmogus mirė nuo kažkokios ligos, artimuosius tai gali paskatinti įkurti specialius fondus, kurie padėtų kitiems, su ta pačia liga kovojantiems. Galima rasti įvairių prasmių, tik žmogus pats turi savyje pasikapstyti, kad tai atrastų ir leistų sau jausti netektį. Tada jis gali atjausti ir kitus gedinčius, ir suprasti, kad jis gal gali duoti kažką kitiems.
Interviu publikuotas 2022 lapkritį. Nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/sveikata/682/1810207/gedejimo-stadijos-kaip-jas-atpazinti-susitaikyti-su-netektimi-ir-kas-rodo-kad-gedint-jau-yra-perzengta-riba
