Kas yra gėda, kaltė, gailėjimasis, sąžinės graužatis, atsakomybė?
Klientai per sesijas man sako: „Man taip gėda.“ „Aš kalta.“ „Gailiuosi.“ „Mane graužia.“ „Čia mano atsakomybė.“
Dažnai visi šie sakiniai apie tą patį sunkų jausmą krūtinėje. Bet tai skirtingi dalykai. Ir kai juos sumaišome, sumaišome ir tai, ką su jausmu darome.
Problema: žodžiai, kurie susimaišė
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne gėda apibūdinama kaip nemalonus jausmas, kurį sukelia netinkamas elgesys. Tačiau psichologijoje jausmas dėl netinkamo elgesio kaip tik ir yra kaltė. „Kaltė“ lietuviškai yra ir teisinis žodis, kuriuo aiškinamasi, ar nusikaltimas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo. Todėl klausimai „kas kaltas?“ ir „kas atsakingas?“ mums skamba beveik vienodai. O „gailiuosi“ sakome ir dėl praleisto koncerto, ir dėl įskaudinto žmogaus.
Ne tik mes juos maišome. Anglų kalboje šie žodžiai kasdien vartojami kaip sinonimai, o net Freudas gėdos ir kaltės beveik neskyrė.
Kodėl tai svarbu? Psichologė ir neuromoklsininkė Lisa Feldman Barrett aiškina, kad mūsų smegenys emocijų neranda paruoštų. Jos jas kuria. Kūnas siunčia signalus: kaista veidas, sunku krūtinėje, gniaužia gerklę. O smegenys, tarsi aklas mokslininkas, ieško, kuo tai paaiškinti. Tam jos naudoja išmoktus žodžius, ankstesnę patirtį, situaciją ir tai, kaip mus vertina kiti.
Vadinasi, jei visam tam sunkumui turime vieną žodį, smegenys kaskart sukuria tą patį jausmą. Ir dažniausiai patį sunkiausią, gėdą.
Barrett turi ir gerą žinią. Kuo tiksliau mokame įvardyti, ką jaučiame, tuo tikslesnes emocijas smegenys gali sukurti. Ji tai vadina emociniu granuliarumu. Todėl šis straipsnis yra ne apie žodžių žaidimą. Jis apie tai, kaip galima pajusti kitaip.
Šeši žodžiai, šeši skirtingi dalykai
Gėda sako: „Aš esu bloga(s).“ Ji kalba apie tave visą. Jos neištaisysi, nes atrodo, kad problema ne tai, ką padarei, o tai, kas esi. Todėl gėda kviečia slėptis.
Kaltė sako: „Padariau blogai.“ Ji kalba apie poelgį ir žiūri atgal. Ji nemaloni, bet turi kryptį: prisipažinti, atsiprašyti, pataisyti.
Sąžinės graužatis sako: „Skauda, kad tave įskaudinau.“ Tai ne atskiras jausmas, o kaltės širdis. Psichologai ją laiko pagrindine kaltės dalimi. Joje daugiausia liūdesio dėl kito žmogaus, ir ji veda prie taisymo.
Gailėjimasis sako: „Norėčiau, kad būtų buvę kitaip.“ Jis kyla, kai tai, kas nutiko, lyginame su tuo, kas galėjo būti, jei būtume rinkęsi kitaip. Nuo kaltės jį labiausiai skiria vienas dalykas: ar buvo padaryta žalos kitam žmogui. Gali gailėtis, kad nepasirinkai kitų studijų, nors niekam nepakenkei. Filosofas Bernard Williams aprašė ir subtilesnį atvejį: kai nieko blogo nepadarei, bet buvai įvykio dalis. Pavyzdžiui, vaikas išbėgo į gatvę prieš tavo automobilį. Tai ne kaltė. Bet ir ne apsimestinis jausmas.
Atsakomybė klausia: „Ką dabar darau su tuo, kas įvyko?“ Žodis kilęs iš „atsakyti“, taigi atsakomybė yra gebėjimas atsakyti į situaciją. Tai ne jausmas, o pozicija. Ji žiūri į priekį ir gali būti be kaltės: esi atsakinga už savo vaiką ar savo poreikius, nors niekuo nenusikaltai.
Taisymas yra veiksmas: pripažinti, atsiprašyti, pakeisti elgesį, atlyginti žalą.
Kai visi šie dalykai susiję sveikai, jie eina vienas po kito: kaltė ir sąžinės graužatis rodo, kad nutolai nuo to, kas svarbu, atsakomybė klausia, ką daryti, o taisymas grąžina į ryšį. Gėda šią grandinę nutraukia.
Kaip jie jaučiasi kūne
Gėda kūne dažnai prasideda kaip karštis, kai kaista veidas ir daužosi širdis. O tada tarsi viskas nusileidžia: galva žemyn, akys nukrypsta, kūnas sustingsta, norisi tapti mažesniam. Tyrimai rodo, kad kai jaučiamės neigiamai vertinami, kartu su gėda organizme padaugėja streso hormono kortizolio.
Kaltė dažniau būna įtampa, kuri traukia veikti: grįžti, paskambinti, ištaisyti. Sąžinės graužatyje prie tos įtampos prisideda liūdesys.
Bet tai tik tendencijos. Barrett su kolegomis apžvelgė daugiau nei du šimtus tyrimų ir nerado, kad kiekviena emocija kūne turėtų savo „piršto antspaudą“. Ta pati emocija skirtingiems žmonėms, o ir tam pačiam žmogui skirtingu metu, gali jaustis labai įvairiai. Todėl verta klausytis savo kūno, o ne lyginti jį su lentele.
Kaip tai skamba gyvenime
„Negaliu atsiprašyti.“
Klientai pasakoja, kad atsiprašyti tampa beveik neįmanoma. Atrodo, kad atsiprašydamas pripažinsi ne tai, kad suklydai, o tai, kad esi blogas. Kai kurie prisimena, kad vaikystėje juos versdavo sakyti „atsiprašau“ kaip bausmę. Dabar vien šis žodis iškart reiškia: „aš bloga“. Tai ne abejingumas. Tai gėda, kuri užstoja kelią sąžinės graužačiai.
„Atsiprašinėju dėl visko.“
Kiti, priešingai, atsiprašinėja nuolat, net kai nieko nepadarė, kad tik būtų ramu. Tai irgi gali būti gėda, tik kitaip apsirengusi. Atsiprašymas čia tampa ne taisymu, o būdu išvengti atstūmimo.
„Jaučiuosi kaip šiukšlė.“
Kartais žmogus iš tikrųjų padarė kažką skaudaus. Bet vietoj sąžinės graužaties ateina gėda: „Aš nevertas būti šalia jo.“ Ir tada sunku net pažiūrėti į tą, kurį įskaudinai. Jam reikia tavo atsiprašymo ir pokyčio, o ne tavo savęs plakimo.
„Gailiuosi, kad išsiskyriau.“
Būna, kad „gailiuosi“ slepia visai ką kita. IFS terapeutė Martha Sweezy aprašo žmogų, kuris sakė gailįsis nutraukęs santykius su geriančia mergina, kuri vėliau mirė. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad jis gailėjosi ne išsiskyrimo. Jo dalys jautėsi kaltos, kad jos neišgelbėjo, ir kartojo, kad būtų pavykę, jei būtų labiau stengęsis. Tai kaltė už tai, ko nebuvo jo galioje pakeisti.
„Pasakiau „ne“ ir jaučiuosi kaip išdavikė.“
Klientai, užaugę šalia liūdnų, sergančių ar neprognozuojamų tėvų, dažnai sako, kad jaučiasi atsakingi už mamos nuotaiką. Arba kad atsisakę padėti jaučiasi kalti, nors padarė tai, kas jiems būtina. Kartais žmonės pasakoja, kad nutraukę ryšį su tėvais jaučiasi taip, lyg dalis jų būtų mirusi. Tai kaltė be nusižengimo ir atsakomybė, kuri niekada nebuvo jų.
„Jei tik būčiau…“
Klientai sako: jei tik būčiau anksčiau pastebėjusi, jei tik būčiau paskambinęs. Toks gailėjimasis gali suktis ratu metų metus. Sweezy rašo, kad dalys, kurios taip bando „atšaukti“ praeitį, laiko įvykį tarsi sustabdytą. Jis lieka nuolat gresiantis, ir jo bijomasi, užuot jį apgedėjus.
Kaip į tai žiūri IFS ir EMDR
Sweezy siūlo gėdą matyti dvejopai. Gėda gali būti veiksmas, kai kažkas tave gėdina, ir būsena, kai jautiesi gėdinga(s).
Mūsų viduje vyksta tas pats. Viena dalis gėdina, kita jaučiasi gėdinga. Todėl kai išgirstu „jaučiu daug gėdos“, klausiu: ar kažkas viduje tave gėdina? Ar kažkuri dalis jaučiasi gėdinga?
Gėdinanti dalis dažniausiai yra vadybininkas, mūsų vidinis kritikas. Jis sako „ir vėl tu…“ anksčiau, nei tai galėtų pasakyti kas nors kitas. IFS kūrėjas Richard Schwartz rašo, kad apsaugančios dalys nuolat naudoja gėdą kaip įrankį mus apsaugoti. Jų logika paprasta: geriau aš pats, negu kiti.
O gėdą nešioja labiausiai sužeista dalis. Dažnai tai labai jauna dalis, kuri kažkada išgirdo, kad su ja kažkas negerai. Sweezy aprašo, kaip vidinių kritikų gėdinimas sukrečia nervų sistemą ir išgąsdina šias dalis, o kartais jos tiesiog sustingsta ir sukrinta.
Ugniagesys įsijungia, kai gėda jau prasiveržia. Tada būna persivalgymas, serialų maratonas, taurė vyno, staigus pykčio sprogimas, bet kas, kad tik nebejaustum. O paskui ateina dar daugiau gėdos.
Sweezy primena kelis svarbius dalykus:
- Gėdinimas prasideda išorėje. Vidiniai kritikai išmoksta iš tų, kurie mus gėdino. Kad pajustum gėdą, turi patikėti tuo, ką tau sako, o vaikas dažniausiai patiki.
- Vaikas prisiima per daug atsakomybės. Įprasta tvarka tokia: tėvai atsakingi už vaikus. Kai suaugusieji negali pasirūpinti, vaikas šią tvarką apverčia ir tampa tėvu savo tėvams. Sweezy tai aprašo kaip dalį, kuri per jauna atsakomybei, bet per protinga, kad ištvertų pasekmes, jei jos neprisiimtų.
- Maži vaikai susikuria kontrolės istorijas, pavyzdžiui: „tėtis susirgo, nes ant jo pykau“. Kontrolė tokia istorija iliuzinė, bet kartu su ja ateina kaltė, kuri prilimpa ilgam.
- Sąžinės graužatis padeda, gėdinimas nepadeda. Sweezy aprašo klientę, kuri po sūnaus mirties pajuto stiprią sąžinės graužatį. Ją Sweezy vadina sveika. Bet vidinių kritikų gėdinimas, jos žodžiais, tik trukdė jausti užuojautą dalims, kurios suklydo.
- Gėdinimas nesukelia sąžinės graužaties. Jis pykčio nestabdo, o jį kursto.
EMDR terapijoje šis skirtumas irgi labai aiškus. Kai ieškome neigiamo įsitikinimo apie save, tie, kurie susiję su atsakomybe, skirstomi į dvi grupes. Vieni yra apie tai, kas esu: „Aš blogas“, „Aš nemylimas“, „Aš nepakankamai geras“. Tai gėda. Kiti yra apie tai, ką padariau ar ko nepadariau: „Turėjau kažką padaryti.“ Tai kaltė. Pastarieji sustiprėja, kai praeitį vertiname su šiandienos žiniomis ir pamirštame, kiek informacijos, jėgų ir pasirinkimų iš tikrųjų turėjome tuo metu. Jų priešingybė yra paprastas sakinys: „Padariau, ką galėjau.“
EMDR terapeutas Jim Knipe vieną savo darbą pavadino taip: „Gėda yra mano saugi vieta.“ Jis aprašo, kaip „aš esu gėdingas“ gali tapti gynyba, kuri saugo nuo visiško to, kas nutiko, suvokimo. Tai labai panašu į IFS: gėda gali turėti apsauginę funkciją.
Nė viena iš dalių nėra bloga. Jos visos bando padėti.
Kaip naudoti šiuos žodžius ir kaip taisyti
1. Sustok ir įvardyk.
Kai pajunti tą sunkumą, paklausk savęs: kas tai? Gėda, kaltė, sąžinės graužatis, gailėjimasis? Jau vien šis klausimas padeda. Taip mokai smegenis tiksliau atskirti, kas vyksta.
2. Patikrink faktus.
Ar iš tikrųjų padariau ką nors blogo? Ar kam nors buvo padaryta žalos? Ar tai buvo mano galioje? Ką tuo metu iš tikrųjų žinojau ir galėjau? Jei žalos nebuvo, tai gali būti gailėjimasis, o ne kaltė. Ar tai tikrai mano atsakomybė? O gal nešu tai, ką kažkada užsikroviau būdama per maža?
3. Jei tai kaltė ar sąžinės graužatis, taisyk.
- Pripažink konkrečiai, ką padarei, be „bet“.
- Pasakyk, kaip tai galėjo paveikti kitą.
- Paklausk, ko jam dabar reikia.
- Pakeisk tai, ką gali pakeisti.
Taisymui nereikia savęs plakti. Kitam reikia ne tavo kančios, o tavo buvimo ir pokyčio.
4. Jei tai gėda, pirma nuramink gėdinimą.
Kur ją jaučiu kūne? Kiek metų jaučiuosi, kai ji ateina? Kuri mano dalis skuba mane kritikuoti, ir ko ji bijo? Sweezy rašo, kad geriausias kelias prie sąžinės yra nuraminti vidinį gėdinimą ir prisiimti atsakomybę. Kol kritikas šaukia „esi bloga“, taisymui nelieka vietos.
5. Jei tai ne tavo, grąžink.
Kartais atsakingiausias atsakymas yra pripažinti: „Tai ne mano.“
6. Jei tai gailėjimasis, leisk jam virsti gedėjimu.
„Jei tik būčiau…“ gali suktis ratu, tarsi įvykį dar būtų galima atšaukti. Gailėjimasis nurimsta tada, kai pripažįstame: tai jau nutiko. Ir leidžiame sau dėl to paliūdėti.
Sweezy aprašo, kaip vyksta išlipimas iš gėdos:
„Padariau blogai, bet aš nesu bloga(s). Ir pataisysiu.“
„Nepadariau nieko blogo. Ir aš nesu bloga(s).“
Iš EMDR pridėčiau dar vieną:
„Padariau, ką galėjau tuo metu.“
Ir trečią, savo:
„Tai ne mano. Galiu tai padėti į šalį.“
Nereikia, kad viskas pavyktų iš karto. Užtenka pastebėti ir padėkoti sau, kad pastebėjai.
Gėda nėra tiesa apie tave. Tai našta, kurią kažkuri tavo dalis nešioja jau labai seniai. Ir ji neturi jos nešti viena.
Gėda mėgsta tylą. Todėl jau tai, kad perskaitei iki galo, yra svarbus žingsnis. Jei norėsi eiti toliau ne viena(s), aš čia. Parašyk ir susitarsime dėl pokalbio.

