Kodėl žmogus, kuris prisitaiko prie visų, artimoje poroje staiga sprogsta
Pyktis santykiuose, kurio patys išsigąstame — viena dažniausių temų, su kuria žmonės pas mane ateina. Ir dažniausiai jie apie save jau žino labai daug. Dažnai girdžiu: „su visais sutariu, visus jaučiu, o artimuose santykiuose staiga užplūsta pyktis, po kurio lieka tuštuma.” Kas tuo metu vyksta nervų sistemoje ir kaip čia padeda IFS terapija.
Yra žmonių, kurie apie save žino labai daug. Perskaitę knygas. Atpažįstantys savo elgesio schemas ir mokantys jas įvardyti tiksliai. Daugelis jau buvo terapijoje – kartais ne vienoje. Ir vis tiek ateina su ta pačia fraze:
„Aš viską suprantu. Susidėliojau visas mintis. Bet niekas nesikeičia.“
Tai vienas dažniausių sakinių, kuriuos girdžiu per pirmąsias konsultacijas. Ir jis beveik visada reiškia tą patį: supratimas jau yra. Tik jūsų nervų sistema apie tai dar nieko nežino.
Toliau papasakosiu apie tai, su kuo žmonės kreipiasi ypač dažnai. Jei atpažinsite save – tai ne sutapimas. Ir tikrai ne jūsų charakterio yda.
Emos istorija
Ema – sukurtas, apibendrintas personažas. Tai ne konkretus žmogus ir ne konkretaus kliento istorija: portretą sudėliojau iš temų, kurios mano darbe kartojasi dažniausiai. Jokie tikri klientų duomenys čia nenaudojami.
Ema kreipiasi dėl santykių. Sako, kad jai sunku juos išlaikyti: kaskart, kai su partneriu užsimezga tikras artumas, kažkas viduje persijungia.
Ji pastebi tai labai tiksliai. Kol tarp jų dar yra atstumas, viskas gerai. Bet vos tik atsiranda pakankamas prisirišimas, jos dėmesys tarsi paimamas kitam darbui – jis pradeda rinkti, ką partneris daro ne taip. Iš pradžių smulkmenas. Paskui tos smulkmenos vis labiau išdidinamos. Ir galiausiai užplūsta pyktis, kuris pačiai Emai atrodo per didelis tam, kas iš tikrųjų nutiko.
Tame pykty ji prikalba baisių dalykų. Tokių, kurių paskui gėdijasi. Ir dažniausiai viskas baigiasi išsiskyrimu.
Įdomiausia, kad už santykių Ema yra visiškai kitokia. Ji – priimanti. Bet kur būdama jaučia visus aplinkinius: kur jie yra, ką veikia, kaip jaučiasi, kas tarp jų vyksta. Ji juos tarsi sujungia, sušvelnina, sulipdo. Tai kainuoja begalę energijos, bet kitaip ji nemoka.
Ji pastebi ir tai, kad būdama su kitais išdalina save. Tuo metu su savimi būti sunku – tarsi būtų nuo savęs atsijungusi. Yra keli draugai, su kuriais ji jaučiasi galinti būti savimi daugiau.
O paskui ateina kita banga: sunku keltis rytais, dingsta motyvacija, viskas pilka. Ji dažnai serga – peršąla, pakyla temperatūra. Ji tai vadina depresija.
Ir klausia manęs to paties, ko klausia labai daug žmonių: kodėl aš, būdama tokia supratinga, reaguoju taip?
Prisitaikymas, pyktis, užgesimas: kaip tai sukasi ratu
Iš šalies atrodo, kad tai prieštarauja vienas kitam: labai švelnus žmogus, kuris kartais tampa labai aštrus, o paskui visai užgęsta. Iš nervų sistemos pusės jokio prieštaravimo nėra. Tai trys tos pačios apsaugos formos.
1. Prisitaikymas: „aš pajusiu tave anksčiau, nei tu pats“
Be gerai žinomų kovos ir bėgimo reakcijų yra dar viena, apie kurią kalbama gerokai mažiau – prisitaikymas. Tai apsauga, kai pavojus mažinamas ne atsitraukiant ir ne priešinantis, o tampant kitam žmogui kuo patogesniu, kuo naudingesniu, kuo labiau suprantančiu.
Vaikystėje tai dažnai būna protingiausia iš visų prieinamų išeičių. Jei suaugusiojo nuotaika nenuspėjama, saugiausia išmokti ją nuskaityti anksčiau, nei ji pasireikš. Jei artimo žmogaus emocijos užima visą erdvę, saugiausia savųjų nerodyti. Jei ryšys išlieka tik tada, kai esi geras, žmogus išmoksta būti geras.
O geras – tai toks, koks priimtinas būtent tose sąlygose, kuriose jis gyvena. Ne apskritai geras. Geras tiek, kiek reikia, kad ryšys nenutrūktų.
Suaugus tai atrodo kaip jautrumas ir gebėjimas sutarti su visais. Čia noriu atskirti du dalykus, kurie dažnai suplakami į vieną.
Empatija – tai gebėjimas įsijausti į kitą, pajusti, kas jam vyksta. Ji gali įsijungti savaime, jūsų neatsiklaususi, ir gali visiškai išsemti – ypač kai jaučiate ne vieną žmogų, o visą kambarį.
Atjauta – kitas dalykas. Tai šiluma kitam žmogui tada, kai jūs pats liekate savyje. Tikra atjauta yra pasirinkimas. O prisitaikymas – automatas, kurio negalima išjungti. Todėl Ema ir sako: „kitaip aš nemoku.“
2. Pyktis: kai apsauga pagaliau prasiveržia
Žmogus, kuris nuolat stebėjo, jautė ir turėjo prisitaikyti prie kitų, dažnai neturėjo kaip pajusti savo ribų ir poreikių. Ne todėl, kad jų nebuvo. Tiesiog visas dėmesys buvo kitoje pusėje, o savęs pajusti nebuvo nei laiko, nei saugumo.
Tai, kas nepajusta, niekur nedingsta. Ir vieną dieną prasiveržia kova: staigiai, karštai, dažnai ne pagal situacijos dydį.
Būtent todėl pyktis atrodo neproporcingas. Šiandienos įvykiui jis toks ir yra. Bet jis visiškai proporcingas visam tam, kas prie jo prisidėjo per daugelį metų.
Ir dar viena detalė, kuri gąsdina labiausiai: šis pyktis dažniausiai nukrypsta į patį svarbiausią žmogų. Ne į kolegą, ne į kaimyną. Į partnerį.
3. Užgesimas: tai, ką dažnai vadiname depresija
Po tokio protrūkio dažnai ateina trečia banga. Nervų sistema mato, kad nė vienas kelias netinka: nei taip išsidalinti save, nei taip apipilti kitą pykčiu. Ir tada ji tiesiog viską prigesina.
Iš vidaus tai jaučiasi kaip sunkumas keltis, dingusi motyvacija, tuštuma, atbukimas. Žmonės tai beveik visada vadina depresija.
Čia noriu pasakyti aiškiai: ilgai trunkanti prislėgta nuotaika tikrai gali būti depresija, ir ją turi įvertinti specialistas. Bet dalis žmonių šiuo žodžiu vadina kai ką kito – užsidarymą po per didelio krūvio.
Kodėl pyktis santykiuose įsijungia būtent su artimiausiu žmogumi
Ema pati įvardija laiko tašką tiksliai: „kai tik pajuntu pakankamą prisirišimą“.
Tai neatsitiktinumas. Nervų sistema saugo nuo to, kas kadaise skaudėjo. O jei skaudėjo būtent artumas – jei artimiausias ryšys kadaise buvo nesaugus, nenuspėjamas arba per brangus – artumas ir bus pažymėtas kaip rizikos zona.
Iš išorės tai atrodo taip: kuo žmogus tampa svarbesnis, tuo daugiau jame randama trūkumų. Iš tikrųjų vyksta kas kita – įsijungia budrumas. Dėmesys savaime pradeda ieškoti pirmųjų ženklų, kad vėl bus skaudu. O kai ieškoma pavojaus, jis randamas. Toks jau tos apsaugos darbas: ji netikrina, ar jums saugu. Ji ieško įrodymų, kad nesaugu.
Su draugais taip nutinka rečiau. Todėl Ema ir turi kelis žmones, su kuriais gali būti savimi. Į tai aš visada atkreipiu dėmesį, nes tai svarbu: vadinasi, ji turi aplinką, kurioje jos nervų sistema jaučiasi pakankamai saugiai. Ir ten nieko papildomai daryti nereikia – būti savimi pavyksta savaime. Ten, kur pavojaus signalas stipresnis, ta pati sistema imasi darbo ir saugo.
Ką visą tą laiką daro kūnas
Toks nervų sistemos budrumas turi labai konkrečią kainą.
- Dėmesys nuolat nukreiptas į išorę. Gebėjimas jausti visus kambaryje reiškia, kad jutimai dirba be pertraukos. Tai nėra ypatinga dovana. Tai išlavintas budrumas.
- Dingsta savęs pajautimas. Kai visas dėmesys skirtas kitiems, sau jo nebelieka. Todėl ir atsiranda tas atsijungimo nuo savęs jausmas: galite detaliai papasakoti, kaip jautėsi kiti, bet ne kaip jautėtės jūs.
- Kūnas ilgai laikomas įtampoje. Nuolatinis pasirengimas reaguoti – tai suspausti žandikauliai, pakelti pečiai, negilus kvėpavimas, vakare sunkiai išjungiamos mintys.
- Po protrūkio kūnas krenta. Po stiprios kovos reakcijos dažnai ateina priešingas kraštutinumas – sulėtėjimas, sunkumas, mieguistumas.
Dažnas sirgimas, peršalimai, temperatūra – tai, apie ką kalba Ema – yra tema, kur būtina būti atsargiems. Ilgai trunkantis stresas ir imuninė sistema yra susiję, bet nė vienas psichologas negali pasakyti, kad konkretus peršalimas kilo dėl santykių. Todėl jei sergate dažnai arba jaučiate nuolatinį nuovargį, pirmas žingsnis yra ne terapija, o gydytojas ir tyrimai. Tik atmetus medicinines priežastis prasminga žiūrėti toliau.
Kodėl supratimas nepakeičia reakcijos
Tai bene skaudžiausia vieta. Žmogus jau žino, kas su juo vyksta. Skaitė. Medituoja. Analizavo. Ir vis tiek kitą kartą reaguoja lygiai taip pat.
Priežastis paprasta ir nemaloni: apsauginės reakcijos nėra nuomonė. Jų nepakeisi geresniu argumentu, valios pastanga ar dar viena knyga. Jos suveikia greičiau už mąstymą, nes tam ir buvo sukurtos – tuo metu, kai formavosi, greitis buvo svarbesnis už tikslumą.
Aš tikiu – ir matau tai kiekvieną savaitę – kad pokytis ateina ne per valią, o per pažintį su savo nervų sistema ir per švelnų priėmimą. Kol kariaujate su savo pykčiu, jis tik stiprėja. Nes jis irgi kažką saugo.
Kaip į tai žiūri IFS terapija
IFS, arba vidinės šeimos sistemos terapija, yra metodas, kurį suformulavo dr. Richardas C. Schwartzas. Jis jo neišgalvojo prie stalo. Priėjo klausydamasis klientų, kurie kalbėjo apie save daugiskaita: „viena mano dalis nori pasilikti, o kita nori bėgti“.
Mus moko būti nuosekliems: turėti vieną nuomonę, vieną jausmą, vieną poziciją. O viduje mūsų visada yra keli. Labai dažnai žmonės, atėję į IFS, pamato, kad visą laiką kalbėjo iš vienos vienintelės savo dalies.
Ir iš karto atsakau į klausimą, kurį girdžiu beveik visada: dalys neturi nieko bendra su psichikos liga. Tai normali vidinė sandara. Ji yra kiekviename.
Kaip Emos istorija atrodo iš vidaus
- Besistengianti dalis (IFS ją vadina vadybininku). Ji dirba kasdien ir žiūri į priekį: kad ateityje nebūtų skaudu, kad niekas nenutoltų, kad viskas būtų sutvarkyta. Būtent ji Emoje nuolat skenuoja aplinką, jaučia visus ir sujungia.
- Ugniagesys. Jis įsijungia tada, kai skausmas jau čia pat. Jam rūpi tik dabartis: kad tik dabar neskaudėtų. Ir tam jis leidžia visas priemones – rytojus jam nerūpi. Todėl Emos pyktis ir pasako tuos baisius žodžius: ugniagesiui svarbu, kad grėsmė baigtųsi šiandien, o ne kaip tai atrodys rytoj.
- Ta dalis, kuriai skauda. Ji kadaise patyrė, kad būti savimi šalia mylimo žmogaus nesaugu. Ir visos kitos dalys dirba tik tam, kad prie jos niekas neprisiliestų.
Kai pažiūrime taip, dingsta klausimas „kas man negerai?“. Nes atsakymas paaiškėja: viskas gerai. Tiesiog kelios jūsų dalys dirba labai sunkų darbą. Ir nepasitiki viena kita.
Kada pasirodo Savastis
Be dalių kiekviename žmoguje yra ir Savastis – ramybės, aiškumo ir gebėjimo būti su savimi būsena. Jos nereikia užsiauginti.
Ir ji nėra tai, kas lieka, kai dalys nutyla. Savastis pasirodo tada, kai dalys būna išklausytos ir pasijunta nebevienišos. Tai svarbus skirtumas. Tikslas nėra dalių atsikratyti, kad liktų tik Savastis. Tikslas – kad jos veiktų kartu.
Man patinka orkestro palyginimas. Dirigentas žino kiekvieno muzikanto partiją. Kai dirigentas yra, nė vienam muzikantui nebereikia vienam griežti už visą orkestrą. Ir kiekvienas gali atsipalaiduoti – bet niekas iš orkestro neišeina.
Būtent to Emai ir trūksta. Ne to, kad besistengianti dalis dingtų – ji nuostabi. O to, kad ji nebedirbtų viena, be poilsio ir be pasitikėjimo, kad kažkas viduje budi kartu su ja.
Tarpas tarp dirgiklio ir reakcijos: kaip jis atsiranda iš tikrųjų
Beveik visose terapijose ir meditacijose sakoma, kad tarp dirgiklio ir reakcijos turi atsirasti tarpas. Tik retai kur paaiškinama, kaip jį pasiekti.
IFS tai leidžia padaryti realiai. Kai pastebite, kad į situaciją reaguoja ne visas jūs, o kažkuri jūsų dalis, įvyksta atsiskyrimas. Ir tada jau galite su ta dalimi pabendrauti: išgirsti, kas jai svarbu ir kodėl ji taip elgiasi. Tuo jūs jai parodote, kad ji nėra palikta viena tvarkytis su tuo, kas vyksta dabar.
Būtent čia ir gimsta tas tarpas. Ne iš savitvardos. Iš to, kad dalis nustoja būti viena.
Kas dar keičiasi
- Grįžta savo kūno ir savo poreikių pajautimas. Bendraujant su kitais pamažu galima jausti ir save, ne tik juos.
- Prisitaikymas tampa pasirinkimu. Galima būti šiltam tada, kai to norisi, o ne tada, kai kitaip neįmanoma.
- Pyktis nebeišnyksta, bet nebeprasideda iškart nuo devinto balo.
- Sumažėja užgesimo bangos, nes nebereikia atsigauti po kiekvieno išsidalinimo.
Kaip atrodo darbas mano konsultacijose
Pirmoji konsultacija – susipažinimas. Klausiu, kas vyksta dabar, ir klausiu apie prisiminimus: kur, kada ir su kuo ši reakcija galėjo užsidėti. Kartu žiūriu, kur EMDR galėtų būti trumpiausias kelias.
Bet į EMDR neinu skubotai. Kai žmogus prašo pradėti iš karto, paaiškinu, kodėl neparuoštai nervų sistemai tai gali būti žalinga. Pirmiausia statome atramas – tai, kuo bus galima remtis, kai sistema sureaguos per stipriai.
Toliau kalbiname kiekvieną dalį. Susipažįstame su ja. Padedame jai pamatyti ir pajusti, kad ji ne viena.
To mokomės kiekvienoje sesijoje – tol, kol bendrauti su savo dalimis tampa natūralu. Ir tada jūs turite įrankį, kurio niekas nebeatims: pasirodžius dar nepažintai daliai, jūs gebate ją pastebėti ir su ja susipažinti. Tik tada atsiranda jausmas, kad galite rinktis. Ir tik tada atsiranda tas tarpas tarp dirgiklio ir reakcijos.
Aš neanalizuoju jūsų elgesio ir nedėlioju, ką padarėte ne taip. Nesekiu jūsų kūno kalbos, ieškodama nenuoseklumų, ir nevertinu, ar sakote tiesą. Mano patirtis tokia: žmonės, ateinantys su šia tema, jau yra patys aršiausi savo kritikai. Dar vieno kritiko jiems tikrai nereikia. Išorinės situacijos man svarbios tik kaip fonas – kad suprasčiau, kokioje būsenoje jūs esate.
Ir dar vienas dalykas, kuriuo tikiu: savo gyvenimo ekspertas esate jūs. Mano darbas – ne pasakyti, kaip elgtis, o padėti pažinti savo dalis ir apdoroti tai, kas užstrigo, kad kryptį pasirinktumėte patys.
Klientai dažnai sako, kad tai neįprasta ir kartais sunku, bet įdomu. Nes taip giliai savęs jie dar nebuvo pažinę.
Kada verta kreiptis ir ką svarbu žinoti
Šis straipsnis nėra diagnozė, gydymas ar individuali rekomendacija. Jis skirtas atpažinimui, o ne išvadai apie save. Susipažinti su savimi verta bet kada, o kreiptis į specialistą prasminga, jei:
- pykčio protrūkiai kartojasi ir ardo santykius;
- po bendravimo su žmonėmis jaučiatės išsekę ir ne savyje;
- prislėgta būsena trunka ilgai ir trukdo kasdienei veiklai.
Būkite atidūs dviem dalykams. Pirma – dėl dažno sirgimo ir ilgo nuovargio pirmiausia kreipkitės į gydytoją. Antra – jei nuotaikos sunkumas gilus ir tęstinis, jį turi įvertinti psichikos sveikatos specialistas. Esant depresijai kai kuriems žmonėms pirmiausia labiau tinka kognityvinė elgesio terapija, ir tokiais atvejais aš pati rekomenduoju kitą specialistą, o ne imuosi darbo bet kokia kaina.
Jei jaučiatės labai blogai ir kyla minčių apie savižudybę, nelaukite. Lietuvoje visą parą nemokamai veikia emocinės paramos linijos: bendrasis numeris 1809, suaugusiesiems – „Vilties linija“ 116 123. Esant tiesioginiam pavojui gyvybei skambinkite 112.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl pyktis būna per didelis situacijai?
Todėl, kad reaguojama ne tik į tai, kas vyksta dabar. Prisideda ankstesnė patirtis, kurioje panašus jausmas jau buvo, tik tada jo išreikšti buvo neįmanoma. Viskas susideda į vieną reakciją – todėl jos dydis atrodo nesuprantamas.
Ar noras visiems įtikti (people pleasing) yra charakterio bruožas?
Ne. Dažniausiai tai išmokta apsauga, kuri kadaise padėjo išlaikyti ryšį. Ji gali pasikeisti – tada šiluma lieka, o priverstinumas dingsta.
Kuo IFS terapija skiriasi nuo pokalbių terapijos?
Pokalbių terapijoje dažniausiai kalbama apie save kaip apie vieną visumą. IFS dirbama tiesiogiai su atskiromis vidinėmis dalimis ir su kūno pojūčiais, kurie jas lydi. Todėl žmonės, kurie viską supranta, bet niekas nesikeičia, dažnai pajunta skirtumą.
Ar tikslas yra atsikratyti tų dalių?
Ne. Nė viena dalis nėra priešas ir nė vienos nereikia išvyti. Tikslas – kad jos būtų išgirstos ir nustotų dirbti pavieniui. Tada jos veikia kartu, ir jums nebereikia savęs valdyti jėga.
Ar galima IFS derinti su EMDR?
Taip. Aš dirbu abiem metodais ir dažnai juos derinu: IFS padeda susipažinti su apsaugomis ir paruošti sistemą, o EMDR leidžia apdoroti konkrečius prisiminimus (naudoju specialią platformą RemotEMDR). Esu baigusi ir atskirą IFS grįstos EMDR terapijos kursą.
Kiek laiko tai trunka?
Sąžiningas atsakymas – priklauso nuo žmogaus, jo istorijos ir tikslo. Vienoda trukmė visiems būtų pažadas, kurio negaliu duoti. Bendrą vaizdą ir realistišką planą paprastai susidėliojame per pirmas kelias konsultacijas.
Rūta Navickė (pilnas vardas – Rūta Baltušninkaitė Navickė) yra traumų psichologė, dirbanti su suaugusiais EMDR ir IFS (vidinės šeimos sistemos) terapijos metodais. Konsultuoja nuotoliniu būdu, gyvena ir dirba Kaune. Įtraukta į Lietuvos traumų psichologijos asociacijos (LTPA) specialistų sąrašą.
Iki traumų psichologijos aštuonerius metus dirbo teisės ir teisėsaugos sistemoje: teisme, mediatore probacijos tarnyboje tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų, vėliau psichologe policijoje, konsultuodama pareigūnus, kurie susiduria su trauma kasdieniame darbe.
Jei atpažinote save
Jei skaitydami pagalvojote „čia apie mane“ – tai jau daug. Nereikia likti vienam su tuo.
Siūlau nemokamą 15 minučių susipažinimo pokalbį. Per jį pasižiūrėsime, ar mano darbo būdas jums tinka, ir aptarsime, nuo ko būtų prasminga pradėti. Konsultacijos vyksta nuotoliniu būdu.
EN 
LT