Kodėl aš nenaudoju žodžio „ego“

„Čia kalba mano ego.“ „Reikia paleisti ego.“ „Jis turi per didelį ego.“

Tai girdžiu nuolat. Socialiniuose tinkluose, meditacijų programėlėse, knygose. Ir per sesijas.

Kartais žmogus pasakoja, kaip jam sekasi, ir staiga stabteli: „Bet čia tik ego žaidimai.“ Arba: „Čia turbūt ego nori pasirodyti.“ Tokiu momentu aš sutrinku. Ką tik kalbėjome apie kažką tikro ir svarbaus, o dabar viskas nurašyta vienu žodžiu.

Bet sesijos metu, kai gilinamės į patirtį, ne laikas skaityti paskaitą apie tai, ką šis žodis reiškė nuo filosofijos iki šių dienų. Tam turbūt prireiktų visos sesijos. Ir žmogui tai nepadėtų. Dažniausiai jis tiesiog pakeičia temą arba baigiasi laikas.

Todėl nusprendžiau parašyti apie tai čia.

Aš šio žodžio savo darbe nevartoju. Ne todėl, kad jis būtų „blogas“. Todėl, kad šiandien jis reiškia du priešingus dalykus. O kai kalbi su savimi žodžiu, kurio reikšmė neaiški, labai lengva pasiklysti.

Papasakosiu, iš kur šis žodis atsirado, kokį paradoksą jis slepia ir ką apie tokią kalbą sako filosofai ir mokslininkai. O pabaigoje – ką sakau vietoj „ego“.

Iš kur atsirado žodis „ego“

Pradėkime nuo paprasto dalyko. Lotyniškai ego reiškia tiesiog „aš“. Tiek. Nei gero, nei blogo.

Į psichologiją šį žodį atnešė Freudas. Nors pats jis rašė vokiškai ir sakė labai paprastai – Ich, „aš“. „Ego“ atsirado vėliau, kai jo knygos buvo verčiamos į anglų kalbą: lotyniškas žodis skambėjo moksliškiau. Ir taip iš paprasto, šilto „aš“ tapo terminas.

Psichoanalitikas Bruno Bettelheimas knygoje Freud and Man’s Soul (1982) kritikavo angliškus Freudo vertimus. Jam atrodė, kad techniniai terminai nutolino Freudo mintis nuo to, ką žmogus išgyvena. Tarptautinės psichoanalizės asociacijos žodyne taip pat rašoma, kad Freudo Ich reiškė du dalykus vienu metu: psichikos struktūrą ir paprastą jausmą „aš esu“. Verčiant į „ego“, ši antroji pusė galėjo pasimesti.

Man tai labai įdomu. Techninis žodis padeda tiksliai kalbėti apie teoriją. Bet tas pats žodis gali nutolinti nuo to, ką jaučiame, kai sakome „aš“.

Freudo modelyje „Aš“ tarpininkauja tarp potraukių, „Super-Aš“ reikalavimų ir tikrovės. Kuo geriau jis veikia, tuo lengviau žmogui pakelti nusivylimą, suvaldyti impulsą ir matyti, kas iš tikrųjų vyksta.

Ego paradoksas: stiprinti ar ištirpdyti?

Šiandien tą patį žodį girdžiu bent trimis prasmėmis:

1. Psichoanalizėje „stiprus Aš“ reiškia gebėjimą reguliuoti impulsus, pakelti įtampą ir prisitaikyti prie tikrovės. Tokį „Aš“ norima stiprinti.
2. Kasdienėje kalboje „ego“ dažnai reiškia pasipūtimą, norą būti teisiam ar nuolat gauti pripažinimą. Tokį ego norima mažinti. Čia dar įsimaišo „egoizmas“, t. y. savanaudiškumas. Žodžiai giminingi, bet tai ne tas pats, kas Freudo „Aš“.
3. Kai kuriose populiariose dvasinėse ir saviugdos knygose ego vaizduojamas kaip iliuzija ar kliūtis, kurią reikia „paleisti“, „ištirpdyti“ ar net „numarinti“. Nors ne visos dvasinės tradicijos taip mano.

Tad patarimas „padirbėk su savo ego“ vienam gali reikšti „išmok tvarkytis su vidine įtampa“, kitam – „nustok save sureikšminti“, o trečiam – „atsisakyk savęs“. Žodžiai tie patys, o kryptys visai skirtingos.

Man pačiai daug artimesnis kitas paradoksas. Apie jį knygoje On Becoming a Person (1961) rašė humanistinės psichologijos pradininkas Carlas Rogersas:

Keistas paradoksas: kai priimu save tokį, koks esu, tada galiu keistis.

Citatą verčiau laisvai. Man atrodo, ji labai tinka ir „ego“ klausimui: savęs nebūtina nei pūsti, nei naikinti. Kai liaujamės su savimi kovoti, pokytis dažnai ateina lengviau.

Ką apie tai sako mokslas

Kai savo vertę reikia nuolat įrodinėti

Socialinės psichologės Jennifer Crocker ir Lora Park 2004 m. apžvalgoje žurnale Psychological Bulletin atkreipė dėmesį į vieną dalyką: svarbu ne tik tai, ar savivertė aukšta, ar žema, bet ir kaip žmogus stengiasi jaustis vertingas.

Pavyzdžiui, jei jaučiuosi verta tik tada, kai man pavyksta arba kai kiti mane giria, bet kokia pastaba skamba ne kaip „čia galima patobulinti“, o kaip „aš nieko verta“. Tada norisi gintis, aiškintis, o kartais net nebandyti nieko naujo, kad tik nesuklysčiau. Taip sunkiau mokytis, sunkiau būti artimai su kitais ir sunkiau jaustis laisvai. Crocker ir Park rašo, kad ilgainiui tai gali atsiliepti ir psichinei bei fizinei sveikatai. Pagyrimas trumpam palengvina, bet vėliau už tai gali tekti brangiai sumokėti.

Tai, ką vadiname „dideliu ego“, kartais gali būti bandymas apsaugoti pažeidžiamą savivertę. Žmogus gali atkakliai įrodinėti savo tiesą ne todėl, kad jame „per daug savęs“, o todėl, kad klysti ar likti nepastebėtam jam labai skauda. Žinoma, iš vieno elgesio negalima spręsti, kas vyksta žmogaus viduje.

Ego ir savivertė – ne tas pats

Psichologijoje ego ir savivertė nėra sinonimai. Psichoanalizėje ego – tai psichikos funkcijos, padedančios tvarkytis su impulsais, vidiniais konfliktais ir tikrove. Savivertė – tai, kaip žmogus vertina save ir ar jaučiasi vertingas.

Kasdienėje kalboje šie dalykai susilieja. „Dideliu ego“ kartais pavadinamas ir noras būti pastebėtam, ir ribų gynimas, ir pasididžiavimas savo pasiekimu, ir paprastas „ne“. Bet šie poreikiai savaime nerodo nei savanaudiškumo, nei „per didelio ego“.

Kai žmogus nuolat girdi ar pats sau kartoja „čia tik tavo ego“, jis gali pradėti gėdytis visai normalių poreikių. Ir juos slopinti, kad tik neatrodytų savanaudis. O jei savivertė ir taip labai priklauso nuo kitų nuomonės, ginti ribas ir pasakyti, ko tau reikia, tampa dar sunkiau.

Noriu būti tiksli: Crocker ir Park netyrė paties žodžio „ego“ poveikio. Todėl negaliu teigti, kad ši etiketė savaime mažina savivertę. Bet jų darbai padeda suprasti, kodėl nuolatinis savo vertės įrodinėjimas daro mus pažeidžiamus. Per sesijas man svarbu ne skubėti klijuoti etiketę, o smalsiai paklausti: ką ši reakcija bando apsaugoti?

Savęs atjauta ir stabilesnis savęs vertinimas

Pirmiausia apie du žodžius, kurie skamba panašiai. Savivertė – tai tarsi vidinis pažymys: kiek aš esu gera, gabi, verta. Savęs atjauta – tai ne pažymys, o tai, kaip aš su savimi elgiuosi, kai man sunku ar nepavyksta. Ar save baru, ar paguodžiu taip, kaip paguosčiau draugę.

Psichologės Kristin Neff ir Roos Vonk (2009) palygino, kaip šie du dalykai veikia žmones. Žmonės, kurie su savimi elgėsi švelniau, savo vertę jautė stabiliau. Jų savijauta mažiau šokinėjo nuo to, ar kažkas pavyko, ar ne. Jie rečiau lygino save su kitais, mažiau save graužė ir rečiau pyko.

O aukšta savivertė kartais ėjo kartu su narcisizmu, t. y. jausmu, kad esu pranašesnė už kitus. Su savęs atjauta taip nebuvo.

Tai nereiškia, kad savivertė yra bloga. Tik tiek, kad svarbiau, kaip su savimi elgiamės, nei kiek kartų sau įrodome, kad esame verti.

Todėl man atrodo, kad išeitis nėra nei „padidinti ego“, nei „sunaikinti ego“. Padeda toks santykis su savimi, kuriame nereikia nuolat įrodinėti savo vertės, o sunkias reakcijas galima suprasti, užuot dėl jų save smerkus.

„Tylus ego“: ne naikinti, o subalansuoti

„Tylus ego“ – tai būdas būti savimi, kai nereikia garsiai savęs ginti. Žmogus su „tyliu ego“ gali stovėti už save ir kartu išgirsti kitą. Gali pasakyti „suklydau“ ir dėl to nesugriūti. Jam įdomu, kaip situaciją mato kitas, ir jis jaučia, kad gali augti.

Psichologai Heidi Wayment, Jackas Baueris ir Kateryna Sylaska tyrė šį savęs jausmą. Jų tyrime žmonės su „tylesniu ego“ buvo švelnesni sau, tikresni, lengviau atsitiesdavo po sunkumų ir apskritai jautėsi geriau.

Svarbu: tai nėra raginimas tapti mažiau svarbiu ar atsisakyti savo poreikių. Tai kvietimas mažiau gintis ir mažiau įrodinėti.

Ar „aš“ apskritai egzistuoja?

Vokiečių filosofas Thomas Metzingeris knygoje The Ego Tunnel (2009) eina dar toliau. Jo teigimu, savasties kaip daikto apskritai nėra. Tai, ką patiriame kaip „aš“, yra smegenų kuriamas modelis, kurio paprastai nepastebime kaip modelio. Skamba panašiai kaip populiari frazė „ego yra iliuzija“.

Filosofas Evanas Thompsonas knygoje Why I Am Not a Buddhist (2020) su tuo ginčijasi. Jis sako, kad tai, jog savastis yra kuriama, dar nereiškia, kad ji yra iliuzija. Procesas gali būti tikras – kaip tikras yra šokis, nors jo negali padėti po mikroskopu ir apžiūrėti.

Man ši mintis labai svarbi terapijai. Jei „aš“ yra procesas, jis gali vykti sveikai, o gali ir skaudėti. Ir tam galima padėti.

Kai savasties jausmas tikrai ištirpsta

Daug kas meditacijoje ieško ramybės. Bet kartais nutinka kitaip.

Brauno universiteto (JAV) tyrėjai Jaredas Lindahlas ir Willoughby Britton 2017 m. paskelbė didelį tyrimą. Jie kalbėjosi su daugiau nei 60 ilgai meditavusių žmonių ir su 30 meditacijos mokytojų. Klausė ne apie tai, kas gerai, o apie tai, kas buvo netikėta ar sunku. Viena iš dažnų patirčių buvo pasikeitęs savęs jausmas.

Vieni pasakojo, kad tarsi išnyko riba tarp jų ir pasaulio. Jie jautėsi susilieję su viskuo, ir tai buvo nuostabu. Kitiems tas pats buvo baisu. Pavyzdžiui, gali atrodyti, kad tavęs čia lyg ir nėra, kad rankos juda pačios, o mintys ateina ne iš tavęs. Ir neaišku, kaip grįžti atgal.

Panašių dalykų aprašoma ir psichodelikų tyrimuose. Mokslininkai Nour ir kolegos (2016) pastebi, kad savęs ribų išnykimą kartais nupasakoja ir žmonės psichozės metu. Kiek šios patirtys iš tikrųjų panašios, jie sako atvirai: dar nežinoma.

Man iš to svarbiausia viena mintis. „Ego mirtis“ nėra vien graži metafora. Tai, kas vienam žmogui yra dovana, kitam gali būti labai baugu. Ypač jei savęs jausmas ir taip trapus. Todėl patarimas „paleisk ego“ tinka ne visiems ir ne visada.

Kaip netikslus „ego“ vartojimas gali paveikti žmogų

Būsiu atvira: savo darbe matau , kad populiari „ego“ kalba turi kainą, bet tuo pačiu turi ir savo naudos.

Kas gali padėti

• Atsitraukimas nuo reakcijos. Kai sakau sau „čia ne visas aš, čia tik mano reakcija“, atsiranda mažas tarpas. Ir tame tarpe jau galiu rinktis, ką daryti toliau.
• Mažiau poreikio gintis. Kai nebereikia nuolat įrodinėti, kad esu verta, lengviau išgirsti kitą žmogų ir juo pasirūpinti.
• Lengvumas. Jei viduje jaučiuosi pakankamai tvirtai, paleisti norą visada būti teisiai ar geriausiai gali būti tikras palengvėjimas. Nebereikia tiek stengtis. Apie tai kalba ir Rogersas: kai save priimu, tampa lengviau.

Kas gali pakenkti

• Naujas vidinis kritikas. „Vėl tas mano ego…“ gali tapti dar vienu būdu save barti. Nors iš tikrųjų tai galėjo būti dalis, kuri bandė mane apsaugoti. Tada nebeklausiu savęs, kas mane įskaudino ar išgąsdino. Tik pykstu ant savęs, kad apskritai sureagavau.
• Vidinis karas. Jei dalį savęs pavadinu priešu, pradedu su ja kovoti. O kai bandau reakciją nuslopinti jėga, įtampos gali tik padaugėti, ir dar sunkiau suprasti, nuo ko ji mane saugo.
• Dvasinis apėjimas. Psichologas Johnas Welwoodas dar 1984 m. pavadino šį reiškinį spiritual bypassing: tai polinkis dvasinėmis idėjomis ir praktikomis apeiti neišspręstus emocinius klausimus, žaizdas ir neįveiktus raidos uždavinius. „Tai tik ego“ labai lengvai tampa būdu nežiūrėti į skausmą.
• Sveiki poreikiai tampa gėdingi. Noras būti pastebėtam, gebėjimas pasakyti „ne“, pyktis dėl neteisybės kartais pavadinami „ego“. Žmogus, patyręs traumą, kuriam ir taip sunku apginti savo ribas, gali išmokti dėl to save gėdinti.
• Silpninama tai, kas dar laiko. Kai kuriems žmonėms trauma palieka trapų savęs jausmą ir sunkumų ginant ribas. Patarimas „paleisk ego“ tada gali skambėti lyg raginimas atsisakyti vienos iš atramų, kuri dar padeda išsilaikyti.

Ką aš sakau vietoj „ego“

Savo darbe man patinka naudoti vidinių šeimos sistemų (IFS) terapijos kalbą. Ją sukūrė psichoterapeutas Richardas Schwartzas, klausydamasis savo klientų. Joje nėra „blogų“ dalių. Kiekviena dalis kažką saugo.

• Vietoj „mano ego įsižeidė“: įsižeidė dalis manęs, kuri labai stengiasi, kad manęs neatstumtų.
• Vietoj „ego nori viską kontroliuoti“: dalis manęs labai stengiasi, kad rytoj viskas būtų saugu.
• Vietoj „ego sprogo“: dalis manęs norėjo tik vieno – kad skausmas sustotų dabar.

Tokia kalba nekritikuoja ir nekaltina. Ji leidžia pasidomėti: ką ši dalis saugo? Ko ji bijo? Ko jai reikia, kad galėtų atsipalaiduoti?

IFS kalboje yra ir Savastis. Ji nėra tai, kas lieka nutildžius visas dalis, ir jos nereikia kurti iš naujo. Savastis jau yra, tik kartais ją užgožia dalys, nešančios baimę, skausmą ar didelę atsakomybę. Kai šios dalys jaučiasi išgirstos ir saugesnės, Savastis gali lengviau atsiskleisti.

Man artimiausias orkestro vaizdinys. Savastis kaip dirigentas: ji ne įsakinėja, o sujungia ir veda. Pažįsta kiekvieno muzikanto partiją, ir žino, kada kurio eilė pasireikšti, todėl niekam nebereikia griežti už visą orkestrą. Ir kiekvienas gali atsipalaiduoti.

Todėl mano darbas, derinant EMDR ir IFS, nėra nei „stiprinti ego“, nei jį „naikinti“. Mano darbas – padėti žmogui susipažinti su savimi taip, kad nebereikėtų su savimi kovoti.

Apie mane

Esu Rūta Navickė, traumų psichologė iš Kauno ir „Klausk psichologo“ kūrėja. Dirbu su suaugusiais žmonėmis nuotoliu. Derinu EMDR ir vidinių šeimos sistemų (IFS) terapiją.

Psichologija mane sudomino dar trylikos. Bet prieš ateidama į traumų psichologiją, aštuonerius metus dirbau teisėsaugos sistemoje. Teisme užrašinėjau nukentėjusiųjų parodymus, probacijos tarnyboje buvau mediatorė tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų, vėliau konsultavau policijos pareigūnus, kurie darbe susidurdavo su savo ir svetima trauma.

Daug mokiausi ir tebesimokau: apie traumą pas dr. Janiną Fisher, EMDR pas Dolores Mosquera, IFS pas Richardą Schwartzą ir dr. Franką Andersoną.

Jei atpažinote save šiame tekste ir norite pažinti savo dalis be kovos su savimi, kviečiu registruotis į nemokamą 15 min. pokalbį.