Du vieno žmogaus šešėliai ant sienos ginčijasi tarpusavyje

Žinau, bet negaliu sustoti: kaip padeda IFS ir EMDR

Tu jau žinai, kaip tai baigsis. Matai, kaip kyla balsas. Girdi save sakant tai, ko visai nenorėjai sakyti. Ir viduje kažkas tyliai sako: „Sustok.“ Bet nesustoji.

O paskui ateina antra banga. „Ir vėl. Kodėl aš taip? Juk tūkstantį kartų sakiau sau, kad taip nedarysiu.“

Jei atpažįsti save, tai nutinka ne tik tau. Sesijose tokius prisipažinimus girdžiu labai dažnai. Skiriasi tik situacijos.

Tarsi kažkas būtų perėmęs vairą

„Viduje viskas šaukia NEEE, bet sakau TAIP.”

„Tiksliai žinau, ką turiu padaryti. Ir nedarau. Savaitėmis.“

„Dešimtą vakare jau krentu iš nuovargio, o pirmą nakties vis dar skrolinu. Ryte pykstu ant savęs. Vakare vėl tas pats.“

„Ryte pasižadu, kad šiandien nerėksiu ant vaikų. Vakare jau rėkiu. Ir girdžiu save – lygiai taip, kaip kadaise rėkdavo ant manęs.“

„Ginčijamės, ir matau, kad ji jau nebenori kalbėti. Žinau, kad reikia sustoti. Bet negaliu, man reikia, kad ji išgirstų.“

„Važiuoju pas tėvus ir sau kartoju: būsiu rami. Po valandos jau vėl jaučiuosi kaip penkiolikmetė ir atsikertu į kiekvieną mamos žodį.“

„Pasiruošiu susirinkimui, užsirašau ką norėsiu pasakyti. Nueinu ir sėdžiu, linksiu, nieko nepasakau. Paskui visą dieną savęs klausiu: kodėl?“

Situacijos skirtingos, bet aš girdžiu, kad viduje vyksta labai panašiai. aš atpažįstu dalį, kuri mato ir žino. Ir yra kita, kuri tuo metu vairuoja. Žmonės tai apibūdina savais žodžiais: „lyg stebėčiau save iš šalies“, „lyg tai būtų kažkas kitas“, „kažkas mane perima“. Aš girdžiu kalbant skirtingas dalis, bet kol mes galvojame, kad tai aš pasiruošiu, tai aš matau, tai aš vairuoju ne ten kur reikia, atrodo visiška makalynė, bet kai pastebime skirtingas dalis ir jas pakalbiname, viskas pradeda aiškėti.

Ir tada ateina kritikas

Tai, kas vyksta po to, dažnai skauda net labiau. „Kas tau negerai?“ „Gal nenormali.“ „Nieko neišmoksti.“ Būna ir dar blogesnių komentarų…

KLientai patys sako: „Su niekuo kitu taip nekalbėčiau.“ O su savimi taip – kasdien.

Čia svarbu pastebėti vieną dalyką. Kritikas prideda dar daugiau įtampos. O kai įtampos daugiau, vėl reikia kažko, kas greitai nuramintų. Ir ratas sukasi.

Kartais girdžiu ir taip: „Bandau būti sau švelni, bet tai atrodo taip netikra.“ Tai irgi suprantama. Švelnumo negali sau tiesiog įsakyti.

Valia čia nepadeda, ir tai ne tavo kaltė

Dažniausiai žmogus jau viską supranta. Žino, iš kur tai ateina. Galbūt jau daug skaitė, galbūt jau lankėsi pas psichologą. Ir vis tiek sako: „Žinau kaip vyksta, bet negaliu to pakeisti.“

Nes tai vyksta ne ten, kur gyvena supratimas.

Nervų sistemos tikslas – kad išgyventume, o ne kad gerai gyventume. Smegenys tarsi aklas mokslininkas: jos gauna signalus iš kūno ir lygina juos su tuo, ką jau patyrėme anksčiau. Kai atpažįsta kažką, kas kadaise buvo pavojinga – pakeltą balsą, nepatenkintą žvilgsnį, jausmą, kad tavęs negirdi – sureaguoja greičiau, nei protas spėja įsikišti. Ir renkasi tai, kas tada padėjo.

Todėl tas elgesys, už kurį save bari, kažkada buvo pastanga sau padėti. Sustingti ir nieko nesakyti galbūt kadaise buvo saugiausia. Sakyti „taip“ galbūt buvo būdas išlaikyti ryšį. Šaukti galbūt buvo vienintelis būdas, kad kas nors išgirstų.

Kaip gali padėti IFS

IFS terapija žiūri į mus kaip į sudarytus iš dalių. Ir tai, ką aprašiau, čia labai tinka: viena dalis žino, kita daro, o trečia paskui bara.

Sesijoje mes nesiaiškinam, kodėl tu taip pasielgei, ir nebandom tos dalies „sutaisyti“. Mes klausiam, kuri dalis norėtų prabilti pirma. Ir tada jos klausomės: kur ji jaučiama kūne, kokio ji amžiaus, ko ji nori. O svarbiausia – ko ji bijo. Kas atsitiktų, jei ji nustotų daryti tai, ką daro.

Dažnai paaiškėja, kad dalis, kuri tiesiog nori, kad nebesijaustum nemaloniai. Ji gesina skausmą čia ir dabar, kaip tik moka. Kita dalis, paskui kritikuoja, tuos skausmo malšinimo būdus. Ji labai stengiasi, užbėgti įvykiams už akių, pasiruošti, kad daugiau niekada netektų pajusti skausmo. Ir abi jos saugo kažką jautresnio – labiausiai sužeistą dalį, kuri kažkada liko viena su savo išgyvenimu. Tai gi tai, ką daro pirmos dvi dalys yra reakcija į skausmą, tai ne emocija. Emociją (ar skausmą bendrai) jaučia trečioji dalis. Dvi pirmosios stengiasi, kad tik tos emocijos nepajustum

Terapijos tikslas nėra atsikratyti dalių. Tikslas – kad jos nustotų jausits vienos. Kai dalis jaučiasi nebe viena, išgirsta, jai nebereikia taip stipriai griebti ir perimti vairo. Ir atsiranda tai, ko taip trūko: tarpas tarp emocijos ir reakcijos.

Kaip gali padėti EMDR

Kartais už automatinės reakcijos stovi konkretūs prisiminimai. Vakarai, kai namuose buvo neramu, nesaugu. Situacijos, kai tavęs niekas neišklausė, nepastebėjo. Akimirkos, kai pasakius „ne“ nutiko kažkas bloga.

Tokie prisiminimai gali tarsi užstrigti nervų sistemoje, lyg tai vis dar vyktų dabar. Tada kūnas reaguoja ne į tai, kas yra prieš tave šiandien, o į tai, kas buvo tada.

EMDR padeda tuos prisiminimus perdirbti. Jie nedingsta, tu ir toliau žinosi, kas nutiko. Bet jie nustoja būti tokie gyvi ir aštrūs. Ir tada dabartinė situacija gali tapti tiesiog dabartine situacija.

Nei su EMDR nei su IFS aš neskubu. Pirma kuriame saugumą ir ruošiamės kartu, nes nervų sistemai reikia jaustis pakankamai saugiai, kad galėtų paleisti tai, ką taip ilgai laikė.

Ką gali pabandyti jau dabar

Pirmas žingsnis – pastebėti. Ne pakeisti, tik pastebėti.

Kitą kartą, kai pagausi save „ir vėl“, pabandyk vietoj „kas man negerai?“ paklausti: „Kuri mano dalis dabar vairuoja? Ko ji bijo?“

O jei pastebėjai tik vėliau, kai viskas jau įvyko, tai irgi pastebėjimas. Padėkok sau, kad pamatei. Ne todėl, kad viskas gerai, o todėl, kad tai jau žingsnis.

Tai ne silpnumas. Tavo nervų sistema daro tai, ką išmoko, kad tave apsaugotų. Ir ji gali išmokti ir kitaip.

Jei šiame tekste atpažinai save ir norisi apie tai pasikalbėti, kviečiu į nemokamą 15 minučių pokalbį. Kartu pažiūrėsime, nuo ko būtų gera pradėti pažinti savo dalis.

lt_LTLT