Savivertė – tavo vidinė ašis
Savivertė man visada atrodė kaip tvirtas namas – su pamatais, kurie nesvyruoja nuo pirmo vėjo. Su sienomis, kurios neleidžia viskam sugrūti nuo vieno kritiško žvilgsnio. Su stogu, kuris saugo nuo „aš nepakankama (-s)“ liūčių.
Man savivertė – tarsi tvirta vidinė ašis, stuburas, kuriame tyliai nuskamba: „aš galiu.“ Ne šaukiančiai, ne iš išorinio patvirtinimo – o iš vidaus, kaip šiluma, kuri ima plisti iš krūtinės į visą kūną.
O kartais, kai žmogus ne ten, kur galėtų išsiskleisti, kai neišnaudoja savo tikrųjų savybių, pats gyvenimas pakužda: „čia tau ne vieta“. Ir tai – vienas iš geriausių komplimentų. Nes tai reiškia, kad tavo vidinės dovanos, tavo tikrosios spalvos, dar neišsiskleidė. Kad dar esi vietoje, kur tavo šviesa neišnaudojama. Ir tai nėra kritika – tai kvietimas judėti link ten, kur galėtum klestėti. Nes tai kvietimas sugrįžti į save.
Kaip atrodo žemos savivertės balsas?
Kiekvieną savaitę susitinku su žmonėmis, kurie širdyje nešiojasi sunkias, senas frazes:
– „Aš esu niekas.“
– „Esu šūdo gabalas.“
– „Aš tiesiog nepakankama.“
– „Dar reikia šiek tiek pasistengti.“
– „Nesijaučiu verta poilsio.“
– „Aš negaliu pasirodyti silpnas.“
Tie žodžiai – ne jų esmė. Tai – dalys, kurios per ilgai nešiojo per sunkų bagažą. Kurios išmoko išgyventi, bet ne gyventi. Ir jos – ne blogos. Jos – pavargusios.
Kelias atgal į save
Kai žmogus taip kalba, aš jau žinau: mes rasime kelią. Tik reikia įsiklausyti, nuo ko pradėti.
Gal tai bus EMDR – kad paleistume įstrigusius praeities momentus.
Gal IFS – kad atrastume vidines dalis, išklausytume jų istorijas, o paskui galėtų išsiskleisti Savastis.
O gal – pradėsime nuo kūno. Nuo to, kaip jame jaučiasi saugumas.
Kartais pakanka vieno smalsaus žvilgsnio, vieno lėto iškvėpimo, kad kitos dalys suteiktų erdvės Savasčiai ir vidinis ramus, išmintingas „aš“ – pradėtų busti.
Kai viduje jaučiamas pasitikėjimas Savastis gali atsiskleisti
Ir tada, klientė (-as) nusišypso ir iš vidaus pasako:
– „Aš esu pakankama (-s)”
– „Aš jau žinau, ką man daryti.“
– „Man nebereikia, kad tu man pasakytum.“
– „Aš jaučiu, kad galiu.“
Man tai – stebuklas. Ne todėl, kad aš padariau. O todėl, kad ji (-s) atpažino. Tai – Savasties atsiskleidimas. Tai – tikrasis „aš“, kuris ne šaukia, o kviečia. Ne stumia, o palaiko. Ir gali diriguoti visam dalių orkestrui.
Jei ir jūs jaučiate, kad esate pavargusi (-ęs) nuo savęs taisymo…
Jei norite ne dar vieno saviugdos plano, o tikro ryšio su savimi…
Galbūt tai – ženklas pasukti į vidų.
Jei norisi patyrusio gido šalia, kai ieškote savęs – kviečiu. Konsultuoju tik internetu.
Esu Rūta Navickė, traumų psichologė, padedu suaugusiems geriau pažinti savo organizmą, įgalinti savo vidinę galią gyti nuo traumų ir susigrąžinti pasitenkinimą gyvenimu. Terapijoje naudoju IFS, EMDR terapijas ir švelnų, galingą „aš esu su tavim“ buvimą.
Kviečiu atsisiųsti mano nemokamą savipagalbos knygą, kurioje rasite naudingų įrankių ir strategijų, padedančių jums geriau suprasti save ir savo kūno reakcijas. Atsisiųskite knygą čia: STRESOniškės lengvai. Kišeninis vadovas. Leiskite palydėti jus link geresnės savijautos.
LT 
EN