Pastaruoju metu manęs vis dažniau klausia: „Rūta, o kas ta sąmoninga tėvystė, apie kurią kalbi?“ Tai klausimas, kurį girdžiu tiek konsultacijose, tiek po paskaitų, tiek žinutėse socialiniuose tinkluose. Todėl nusprendžiau trumpai ir aiškiai papasakoti, kas iš tikrųjų slypi už šio termino – be gražių žodžių, tiesiog kaip yra.
Trumpai – kas tai per filosofija
Sąmoninga tėvystė (angl. Aware Parenting) – tai filosofija, kurią 1990 metais sukūrė šveicarų-amerikiečių raidos psichologė dr. Aletha Solter. Ji pati apibūdina savo požiūrį kaip prieraišumu grįstą ir traumą įvertinantį auklėjimą, kuriame nenaudojamos nei bausmės, nei apdovanojimai. Skamba akademiškai, bet esmė paprasta: vaikas gimsta iš prigimties geras. Ne toks, kurį reikia „sutramdyti“ ar išmokyti gero elgesio bausmėmis ir paskatomis, o toks, kurio elgesys visada turi priežastį.
A. Solter požiūris remiasi keturiomis prielaidomis: vaikai patys žino, ko jiems reikia sveikai vystytis; jei jų poreikiai patenkinami ir jie nepatiria streso ar skausmo, jie natūraliai būna bendradarbiaujantys, empatiški ir netaikantys smurto; vaikai yra itin pažeidžiami, o stresas, trauma ar nepatenkinti poreikiai gali palikti ilgalaikį pėdsaką jų elgesyje; ir – galbūt svarbiausia – vaikai geba atsigauti nuo streso bei traumos, nes tam turi įgimtus mechanizmus.
Trys filosofijos ramsčiai
Pati Aware Parenting institucija šią filosofiją skaido į tris dalis, ir man šis skirstymas atrodo pats aiškiausias būdas paaiškinti, iš ko ji susideda.
Pirma – prieraišumu grįsta tėvystė: glaudus fizinis kontaktas, jautrus atsiliepimas į verkimą, dėmesingas įsiklausymas į vaiko signalus jau nuo pat gimimo.
Antra – nebaudžianti disciplina: jokių bausmių (įskaitant „time out“ ar dirbtines „pasekmes“), jokių paskatų ar kyšių, o vietoje to – paieška, koks poreikis ar jausmas slypi už elgesio, ir taikus konfliktų sprendimas.
Trečia – atsigavimas nuo streso ir traumos: pripažinimas, kad būtent stresas, trauma ar nepatenkinti poreikiai (o ne „blogas charakteris“) dažniausiai ir sukelia elgesio bei emocijų sunkumus, todėl daug dėmesio skiriama prevencijai bei žaidimo, juoko ir verkimo gydomajai galiai saugaus, mylinčio ryšio kontekste.
Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo
Klasikinėje auklėjimo logikoje veikia principas, artimas dresūrai: už gerą elgesį – pagyrimas ar apdovanojimas, už blogą – bausmė ar pasekmė. Sąmoningoje tėvystėje šio principo tiesiog nėra. Vietoje to tėvai mokosi stebėti ir klausti savęs: ką šis elgesys man sako? Koks poreikis liko neišgirstas? Isterijos, neklausymai, brolių, sesių muštynės – tai ne „blogas charakteris“, o vaiko kalba, kuria jis praneša apie tai, ko dar negali pasakyti žodžiais.
Kaip tai atrodo praktiškai
Ryšys kuriamas per žaidimą, juoką ir buvimą šalia – ne per taisykles ir sankcijas. Ašaros ir pykčio priepuoliai nėra kažkas, ką reikia kuo greičiau nutraukti ar išsiųsti į kambarį „atvėsti“. Priešingai – jie priimami kaip natūralus būdas vaikui išleisti įtampą, kurios jis kitaip dar nemoka apdoroti. Tėvo ar mamos vaidmuo šiuo metu – būti šalia, ramiu buvimu parodyti, kad su stipriomis emocijomis galima susitvarkyti saugiai, nebijant.
Ar tai lengviau, nei time out?
Sąžiningai – ne. Išbūti kartu šalia rėkiančio ar verkiančio vaiko ir jo neišsiųsti į kitą kambarį iš pradžių reikalauja gerokai daugiau energijos, kantrybės ir savo paties nervų sistemos reguliavimo, nei paprasčiausiai pasakyti „eik atvėsk“. Iš pradžių. Sąžininga pasakyti iš karto – lengvų kelių čia nėra. Bet mainais gaunama tai, ko dauguma iš mūsų ir tikėjosi, kai svajojo apie vaikus dar prieš jiems gimstant: žaismingos akimirkos, kurias prisiminsite dar ilgai, gilus ryšys ir santykiai, paremti pasitikėjimu, o ne baime.
Kodėl apie tai rašau
Esu sertifikuota Aware Parenting instruktorė, o kaip traumų psichologė, dirbanti su suaugusiaisiais, kasdien matau, kokį gilų pėdsaką vaikystėje patirti dalykai palieka suaugusiame žmoguje. Sąmoninga tėvystė man įdomi būtent todėl, kad ji kalba apie prevenciją – apie tai, kaip nuo pat pradžių kurti aplinką, kurioje vaikui nereikės nešiotis nepaaiškintų emocijų naštos dešimtmečiais.O net jei ir kažkas nenumatyta įvyktų, galėčiau padėti savo vaikui ir kitiems tėvams.
Esu psichologė Rūta Navickė. 5,0 ⭐️ iš 148 įvertinimų (Pensight). 10+ metų praktikos, Lietuvos traumų psichologijos asociacijos ir Lietuvos EMDR asociacijos narė. Dirbu EMDR ir IFS metodais. Jei norisi patyrusio profesionalo šalia, kviečiu į terapiją. Konsultuoju tik internetu.
LT 
EN