Kai viduje ima virpėti nerimas ir baimė
Nors nerimas ir baimė dažnai painiojami, jų šaknys skirtingos. Nerimas dažniausiai gyvena ateityje. Jis užbėga į priekį, klausinėja „kas bus, jei…“, piešia scenarijus, kurie dar net neįvyko. Tai tarsi vidinis pranašas, kuris nenurimsta, kol neįsitikina, kad viskas bus kontroliuojama, suplanuota, saugu. Tik problema – kad gyvenimas toks nebūna. Ir kuo labiau bandome viskam užbėgti už akių, tuo daugiau įtampos kaupiasi kūne, mintyse, net sapnuose.
Baimė dažnai gyvena praeityje. Ji saugo mus nuo to, kas jau įvyko, bet paliko žymę. Tai lyg vidinis sargybinis, kuris kartoja: „kad daugiau taip nebūtų“. Ji įsijungia, kai kažkas primena seną skausmą, traumą ar situaciją, kurioje pasijutome bejėgiai. Net jei pavojus seniai praėjo, kūnas vis dar reaguoja – tarsi laikytų atmintį ne smegenyse, o raumenyse, kvėpavime, širdies dūžiuose.
Terapijoje dažnai tyrinėjame šiuos skirtumus:
– Kur tavo nerimas bėga į priekį – ką jis nori apsaugoti?
– Ko baimės nori, kad niekada daugiau nepasikartotų – ką jos prisimena?
Kai šie balsai išgirstami, kai jiems sukuriame saugią erdvę kalbėti – ima rastis daugiau aiškumo, daugiau vidinės ramybės. Tarsi įjungus šviesą kambaryje, kuriame ilgą laiką viskas vyko tamsoje.
Kai kurie mokslininkai (nagrinėjau baimę, nerimą ir egzistencinį nerimą savo bakalauro darbe) nagrinėjantys mirties temą, pastebi, kad nerimas ir baimė dažnai susilieja, ypač kai kalbame apie gyvenimo pabaigą. Mirties baimė – tai fizinės grėsmės įsikūnijimas. O egzistencinis nerimas – tai tylus foninis klausimas: „Ką reiškia būti? Ar gyvenu taip, kaip noriu gyventi?“
Savo praktikoje nuolat susiduriu su žmonėmis, kurie sako:
„Atrodo, kad viskas gerai, bet kūnas vis tiek įsitempęs.“
„Bijau ne to, kas yra, o to, kas galėtų būti.“
„Negaliu paaiškinti – bet gyvenu tarsi nuolat laukčiau smūgio.“
Tokiais atvejais naudoju IFS terapiją, EMDR ir somatines praktikas. Jos padeda tyrinėti ne tik tai, kas baugina, bet ir tai, kas saugo. Baimė ir nerimas dažnai slepia svarbią žinią – apie mūsų ribas, traumas, išmoktas reakcijas, o kartais – apie ilgai tylėjusią vidinę dalį, kuri laukia, kol ją išgirs.
Terapija – tai kelionė po vidinį kraštovaizdį. Ji gali būti kupina rūko, bet ir šviesos tarp medžių. Mano darbas – eiti šalia, padėti atpažinti, kur tikra grėsmė, o kur – sena žaizda, vis dar siunčianti signalus.
Esu Rūta Navickė, traumų psichologė, padedu suaugusiems geriau pažinti savo organizmą, įgalinti savo vidinę galią gyti nuo traumų ir susigrąžinti pasitenkinimą gyvenimu. Terapijoje naudoju IFS, EMDR terapijas ir somatinas praktikas ir mindfulness.
I invite you to download my free self-help book, where you will find useful tools and strategies to help you better understand yourself and your body's reactions. Download the book here: STRESOniškės. Pocket guide (only in LT)Let me guide you towards well-being.
Jei šiuo metu jaučiate, kad nerimas ar baimė riboja jūsų gyvenimą, kviečiu:
– Sekti mane socialiniuose tinkluose – ten dalinuosi švelniai apie tai, kas padeda.
– Registruokitės terapijai – jeigu norite gilintis, mokytis išgirsti save ir kurti daugiau ramybės kasdienybėje.
EN 
LT