Ir kodėl tai svarbiau, nei gali pasirodyti
Kai žmogus kreipiasi dėl terapijos, dažniausiai jis jaučiasi pavargęs. Išgyvenęs per daug, laikęs viską savyje, galbūt net per ilgai sakęs sau „dar susitvarkysiu pati(-s)“. Ir pagaliau – pasiryžta eiti į terapiją. Tai didelis žingsnis.
Bet čia noriu nuoširdžiai pasidalinti tuo, ką matau iš savo – traumų psichologės – patirties: vien tik terapijos kartais neužtenka.
Ir ne todėl, kad ji neveikia. Veikia. Tik žmogus nėra vien galva.
Mes esam visa visuma – kūnas, protas, emocijos, nervų sistema, ryšiai su kitais. Viskas tarpusavyje susiję. Kai tai įsisąmoninam, terapija tampa ne kova, o švelnus priimantis gijimo procesas.
Aš kalbu ne apie tobulėjimą. Kalbu apie palaikymą.
Man ne kartą teko matyti klientus, kurie stropiai lanko terapiją, bet kartu:
- miega po 4–5 valandas,
- gyvena iš kavos ir cukraus,
- visą dieną sėdi be jokio judesio,
- jau seniai nebesikalba su niekuo, su kuo jaustųsi saugiai.
Tokioje būsenoje nervų sistema išsekusi. Kūnas šaukiasi pagalbos. O kai kūnas pervargęs – sunku susikaupti, išbūti su esamomis emocijomis ir vidiniu chaosu. Gydymas nejuda į priekį taip, kaip galėtų.
Kodėl svarbu rūpintis visapusiškai arba kitaip holistiškai?
Biologiškai – mes turim nervų sistemą, kuriai reikia miego, baltymų, gerųjų riebalų, švelnaus judesio.
Psichologiškai – mes turim emocijas, vidines dalis, prisiminimus, kuriuos svarbu išgirsti, suprasti, išgydyti.
Socialiai – mes priklausom santykių audiniui. Kai esam su saugiais žmonėmis, mūsų kūnas atsipalaiduoja.
Kai viena iš šių dalių atskirta – gyti sunkiau.
Taigi, kaip pasiruošti terapijai?
Čia keli paprasti, bet labai svarbūs dalykai, apie kuriuos dažnai kalbu su savo klientais:
1. Miegas – ne prabanga, o gydymo pamatas.
Stenkitės susikurti sau miego ritualus. EMDR ar IFS terapija vyksta per nervų sistemą – be poilsio ji neturi jėgų keistis.
2. Valgyk kaip už save, ne prieš save.
Nebūtina būti idealiam. Bet venk to, kas nuolat skolinasi energiją iš ateities: per daug cukraus, kofeino, nuolatinis užkandžiavimas. Kartais terapija „neveikia“, nes kūnui trūksta kokybiško kuro.
3. Judėjimas – švelnus, bet reguliarus.
Nereikia maratonų. Bet ėjimas, tempimo pratimai, joga, šokis – padeda įžeminti kūną, sumažinti įtampą ir pasiruošti terapiniam darbui.
4. Socialinis saugumas.
Gydantis iš traumų, ypač svarbu turėti bent vieną žmogų, prie kurio gali atsikvėpti. Jei tokio nėra – kalbėk apie tai terapijoje. IFS terapijoje labai dažnai dirbam su dalimis, kurios bijo ryšio. Tai galima transformuoti.
Terapija – kaip pavasarinė sėja. O tavo kasdienybė – žemė, kurioj tai auga.
Tu gali eiti pas geriausią psichoterapeutą. Taikyti EMDR, IFS, mindfulness. Bet jei kasdienybė – nuolatinis stresas, alkis, nemiga, izoliacija – terapiniai procesai neįsitvirtins.
Todėl nespausk savęs būti tobula(-s). Bet būk švelniai atidi(-us) sau visumoje. Po truputį.
Gydyti žaizdas galime tik tada, kai kūnas jaučiasi saugus. O tai – ir miegas, ir maistas, ir ryšys.
Jei nori – galim kartu pasižiūrėti, kaip atrodo tavo terapijos „dirva“.
Aš esu tam, kad padėčiau ne tik kalbėti apie sunkumus, bet ir įsitvirtinti gyvenime, kuriame gali būti gyva(-s), tikra(-s), sava(-s) sau.
Esu Rūta Navickė, traumų psichologė, padedu suaugusiems geriau pažinti savo organizmą, įgalinti savo vidinę galią gyti nuo traumų ir susigrąžinti pasitenkinimą gyvenimu. Konsultuoju tik internetu.
Kviečiu atsisiųsti mano nemokamą savipagalbos knygą, kurioje rasite naudingų įrankių ir strategijų, padedančių jums geriau suprasti save ir savo kūno reakcijas. Atsisiųskite knygą čia: STRESOniškės lengvai. Kišeninis vadovas. Leiskite palydėti jus link geresnės savijautos.
LT 
EN