Interviu. Žaismingas auklėjimas

Auklėti ir drausminti vaikus ar gyventi kartu ir auginti save bei vaiką? Deja, nei vienas, nei kitas kelias nelengvas. Skirtumas tas, kad pirmu atveju mes save pastatome aukščiau, tarsi į ekspertų, žinovų poziciją, o antru – bandome pasitikėti, kad žmogus iš prigimties siekia kurti ryšį, nori bendradarbiauti ir įnešti savo indėlį į bendrą veiklą, prisidėti prie bendros gerovės.

Vis daugiau tėvų vaikus augina daug laisviau, nei buvo auklėti patys. Šioje kelionėje iškyla begalė iššūkių, nes nenorime daryti taip, kaip darė mūsų tėvai, o dažnai pamatome, kad pasielgėme būtent taip. Kaip auklėti, kad nereikėtų bauginti ir grasinti, o vaikai patys norėtų daugiau bendradarbiauti su mumis, kalbame su psichologe, sertifikuota mindfulness mokytoja, sąmoningos tėvystės (Aware parenting) instruktore Rūta Navicke.

Rūta, greičiausiai sutiksite, kad negalime užauginti vaikų jų nedrausmindami. Visgi daugelis šiuolaikinių tėvų ieško švelnesnių disciplinos alternatyvų, nei buvo mūsų vaikystėje. Kai kurie apskritai stengiasi duoti vaikams kuo daugiau laisvės. Tad kiek jos, jūsų nuomone, reikėtų vaikui?
Taip, tikrai, vaikų auginimas neatsiejamas nuo jų drausminimo. Daugumai tėvų čia kyla daugiausia
klausimų ir sunkumų. Konsultuodama juos ir išgirdusi skundus, kad vaikas elgiasi nepageidaujamai, visuomet siūlau pradėti nuo pradžių. Pažiūrėkime, kaip atsiranda tas nepageidautinas elgesys. Ir aš ne šiaip sau vartoju žodį nepageidautinas. Jeigu apklaustume tėvus, ką jie laiko netinkamu elgesiu, sulauktume labai įvairių atsakymų: nuo verkimo viešoje vietoje iki trupinimo ant sofos ir pan. Aš matau
du variantus. Pirmasis, kai vaiką reikia saugoti, kad pats ar aplinkiniai nenukentėtų, nebūtų sugadinami daiktai; antrasis – kai mes norime, kad atžala išmoktų elgtis taip, kaip norime, pageidaujame. Dėl saugumo klausimų nekyla, tačiau antruoju atveju kiekvienas tėtis ar mama skirtingai įsivaizduoja, kas galima, o ko ne. Kiekviena šeima turi savo tradicijas ir elgesio būdus, kurie jai priimtini (kitai šeimai tie patys dalykai gali būti nepriimtini). Todėl pabrėžiu – nėra gražaus ar negražaus elgesio – yra mūsų pageidautinas ir nepageidautinas elgesys. Pavyzdžiui, piešimas ant sienų. Vienai šeimai tai būtų visiška katastrofa, o kita vaikui gali paruošti specialią erdvę ar visą sieną, kur jis pieštų. Kita vertus, žodis drausminimas arba disciplina kilęs iš senovės graikų kalbos ir reiškia įsitraukimą į mokymosi procesą per instrukcijas gaunamas iš kito asmens. Tokiu būdu drausminimas nereiškia kažko nuolatinį draudimą, kad negalima to ir to ir to. Ne. Tai reiškia santykį, per kurį perduodamos žinios, kuriamas pasitikėjimo ryšys ir abipusis bendradarbiavimas įsitraukiant abiems.


Norite pasakyti, kad laisvė ir ribos yra gana reliatyvus, kiekvienos šeimos savaip nusistatomas dalykas?
Kaip jau minėjote, mes iš tiesų buvome auginami, auklėjami kitaip, nei tai daro dabartiniai tėvai. Ir nenuostabu – nebuvo tiek informacijos, kaip auginti, buvo daugiau fizinių bausmių, nes mūsų tėvai mus augino taip, kaip augo patys. Tačiau jie darė geriausia, ką galėjo, su ta informacija, kurią turėjo. Šiuolaikiniams tėvams sunku ne tik dėl informacijos gausos, bet ir dėl to, kad nenori eiti lengviausiu keliu bei auginti savo vaikus taip, kaip patys augo. Tačiau vaikystėje susiformavę elgesio modeliai yra labai giliai įsišakniję ir juos pakeisti reikia daug pastangų bei sąmoningumo. Todėl tėvai dažnai puola nuo vieno kraštutinumo prie kito – nuo griežto auklėjimo, kaip patys buvo auklėjami, iki viską leidžiančio ir nedrausminančio bendravimo su vaiku, nes dar nežino, kaip kitaip auklėti.
Tai puikiausiai atsispindi psichologijos teorijose. Sąmoningos tėvystės filosofijos kūrėja dr. Aletha Solter išskyrė du pagrindinius tėvystės tipus: populiariąją ir klasikinę prieraišiąją. Savo sukurtą sąmoningos tėvystės filosofiją ji priskyrė kaip prieraišiosios tėvystės atmainą. Populiarioji tėvystė ir būtų tas būdas, kuriuo daugelis buvome auklėti – ji kilusi iš mechaninio, bihevioristinio požiūrio į žmogų, manant, kad jį
galima išdresiruoti, užprogramuoti, jog elgtųsi taip, kaip norime. Taip, kaip mums patogu.

O prieraišioji tėvystė yra kilusi iš humanistinio, žmogaus poreikius ir autentiškumą vertinančio požiūrio. Kai pažvelgiame iš tokios istorinės perspektyvos, pamatome, kad gyvename labai didelių pokyčių metu, todėl suprantame, kodėl tėvams taip sunku.

Tačiau sutiksite, kad vaikui bet kuriuo atveju reikalingos ribos?
Leisti vaikui viską nėra pats geriausias sprendimas – be aiškių ribų nesijaučia saugus. Kita vertus, visą laiką kontroliuojamas gali neišsiugdyti vidinės stiprybės ir patirties spręsti už save ir prisiimti atsakomybę. Kaip sako dr. A. Solter, „dauguma elgesio problemų kyla ne dėl disciplinos trūkumo, bet dėl ryšio / santykio stygiaus. Vaikams mūsų meilės ir dėmesio daugiausia reikia tada, kai atrodo, kad jie mažiausiai to nusipelno.“ Vaikui reikia, kad kas nors suteiktų jam informacijos, būtų parama, kai jam sunku, ar tiesiog pasiūlytų, kaip kitaip patenkinti vieną arba kitą poreikį. Todėl iš principo reikalingos ne ribos kaip tokios, o bendravimas. Juk mes savo partneriams jų ne nustatinėjame, o komunikuojame, kaip norėtume, kad būtų, ir diskutuojame, derimės, kaip tai įgyvendinti. Taip ir su vaikais. Kaip ši diskusija su atžalomis atrodo
realybėje? Konsultuodama tėvus visuomet stengiuosi išsiaiškinti, kaip atsiranda tas nepageidautinas
vaiko elgesys. Pirma, atžalai gali trūkti informacijos, kad, pavyzdžiui, negalima piešti ant sienų arba trupinti ant sofos. Antra, vaikas gali turėti teisėtą poreikį, tarkime, dėmesio, maisto, šilumos, savarankiškumo, įsitraukimo į veiklą, būti naudingam ir pan. Trečia, jam gali būti susikaupę jausmų – gal išsigandęs ar nusiminęs, gal pavydi, pyksta, nepavyksta kažko atlikti – ir kūnas šias emocijas išreiškia nepageidaujamu elgesiu. Todėl reaguojant į vaikų elgesį svarbu atsižvelgti į tai, kas gi iš tiesų vyksta su jais. Galbūt pakaks suteikti tos trūkstamos informacijos, ir elgesys pasikeis. O galbūt atžalai reikia, kad pabūtumėte kartu ir tokiu būdu padėtumėte išlieti susikaupusias emocijas. O gal pastebėjus poreikį reikėtų atrasti kitokį būdą jį patenkinti. Pavyzdžiui, piešti kreidelėmis lauke ant trinkelių arba paruošti vietą, kur jis galėtų valgyti. Sakykim, mažą kėdutę ir staliuką (ir sienos ar sofa nenukentės). Bene dažniausias tėvų skundas: „Kad ir kiek aš sakau nustoti, jis vis tiek daro savo.“ Taip, vaikai, ypač maži, ne visada reaguoja į aplinkinių prašymus. Kartais juos reikia tiesiog fiziškai sulaikyti. Ir nereikia bijoti savo galios. Tik svarbu ją atskirti nuo smurto. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mindo gėles ir nereaguoja į prašymus nustoti, nelieka nieko kito, kaip tik jį išnešti iš tos vietos. Žinoma, tai reikėtų daryti švelniai, kalbant su juo. Galima bandyti paaiškinti taip: „Mažuti, aš nenoriu, kad tu mindytum gėlyną, taip gėlės miršta ir jų nelieka. Turiu tave paimti iš čia, nes matau, kad tau sunku
susilaikyti.“ Tai yra mylinti riba. Mes visa tai darome su meile ir rūpesčiu. Turime suprasti, kad normalu, jog pakėlę vaiką galime sulaukti visos paletės jo emocijų. Jeigu jam reikia jas išleisti, galime kartu išbūti arba reaguoti žaismingai. Pakėlę vaiką pradėti ieškoti, kur čia tas išjungimo mygtukas: gal bamboje, ausyje,
gal rankytėje. Vaikai yra apsupti įvairių žaislų, kurie turi įjungimo ir išjungimo mygtukus.
Todėl greitai perpranta šį žaidimą ir pradeda juoktis. Taip kuriamas ryšys ir vaikas gal nenorės mindyti gėlyno.

Kodėl paranku vietoj griežto tono pasitelkti žaismingumą?

Kai šaukiame arba piktai kalbame su vaiku, tai galime įsivaizduoti, kad mūsų mobilusis ryšys trūkinėja, dėl to prastai vieni kitus girdime, nepavyksta susikalbėti. Todėl svarbu „investuoti“ į ryšį ir kaskart jį vis atkurti arba „perskambinti“. Šis vaizdinys padeda ir tėvams akimirkai nurimti arba bent sustoti. Vaikai geriausiai supranta žaidimo kalbą – jiems viskas gali būti žaidimas. Dažnai patys mums sufleruoja, kaip galima linksmai pažvelgti į situaciją. Pavyzdžiui, atžala nenori užsidėti skrybėlės. Galime apsimesti, kad nežinome, ant kurios vietos ją reikia dėti. Bandome ant kojos, rankos ir kalbame, kad niekaip nepavyksta. Galime tai daryti su vaiko mėgstamu žaisliuku. Arba apsimesti, kad skrybėlė krinta iš rankų ir niekaip nepavyksta jos nulaikyti. Žongliruodami skrybėle pastebėkite, ar vaikas juokiasi. Jeigu taip, vadinasi, jums pavyko, ir greičiausiai skrybėlė galiausiai atsidurs reikiamoje vietoje.

Ką patartumėte greitai suirzstantiems tėvams, sakantiems, kad jiems sunku išlikti džiugiems ir žaismingiems?

Dažnai tą girdžiu iš mano konsultuojamų tėvų. Neretai, kai pasiūlau žaismingą požiūrį, jie skundžiasi, kad ir taip po dienos darbų neturi jėgų, o čia dar vaiką linksminti reikia. Tada klausiu, o kada paskutinį kartą darėte tai, kas jums suteikė džiaugsmo? Sąmoningos tėvystės filosofijoje akcentuojamas visų šeimos narių poreikių balansas. Ne tik vaikų. Prisiminkite tą jausmą, kada juokavote paskutinį kartą ir buvo linksma bei lengva. Kai mūsų poreikiai patenkinti, lengvumas ir žaismingumas ne atima energiją, o jos suteikia. Jeigu iš pradžių sunku būti žaismingam, bent pastebėkite linksmas situacijas – vaikai nuolat jų sukuria. Pasijuokite kartu. Vėliau gal pavyks ir patiems kažką linksmo sugalvoti. Nespauskite savęs, jeigu nepavyksta arba nesinori. Leiskite sau su meile ir atjauta priimti tai, kaip jaučiatės, net įsivardykite – dabar nenoriu žaisti.

Kur ir kada suaugusieji praranda žaismingumą?
Tėvystė atima daug energijos, ypač kol vaikai labai maži. Tačiau jiems augant rekomenduoju vis labiau prisiminti ir savo poreikius bei norus. Niekam nebus naudos, jeigu sukandę dantis bandysite padaryti tai, ko visai nenorite. Tai atspindi jūsų išvaizda, balso tonas ir vaikai puikiai mato. Jie kartais būna atkakliai reiklūs ir irzlūs, siekdami mūsų autentiškumo, t. y., kad mūsų veiksmai sutaptų su tuo, ką sakome ir galvojame. Kai vaikai mato, kad mes suvokiame ir tenkiname savo poreikius, gali iš mūsų mokytis, kad visų poreikiai yra svarbūs. Pastebiu, kad tėvai dažnai atskiria veiklas ir sako „čia vaikų žaidimas“ – tarsi netinka suaugusiesiems. Ir neįsitraukia į jas. Žinoma, yra žaidimų, kurie dabar mums neįdomūs arba pabosta daug kartų žaidžiant. Tačiau tikrai galime prisiminti iš vaikystės, ką patikdavo žaisti, ir pasiūlyti tai vaikui. Dažnai rekomenduoju keisti žodį „žaidimas“ į eksperimentas, nes būtent tai ir yra, kuo vaikai užsiima. Jie aiškinasi, kaip veikia daiktas, arba siekia išmokti naudotis vienu ar kitu įrankiu, tobulina įgūdžius. Žodis „eksperimentas“ leidžia pažadinti smalsumą – o ką šį kartą vaikas stengiasi išsiaiškinti? Kokį poreikį dabar tenkina? Tai leidžia pažinti geriau vaiką, kas jam šiuo metu įdomu, ir jei mums nepatinka veikla, kuria užsiima, lengviau galime pasiūlyti alternatyvą.

Kokių dar žaidimų galėtumėte pasiūlyti tėvams?
Jeigu pastebite, kad vaikai tampa labai aktyvūs ir linksmi (dažniausiai prieš miegą), keletą minučių pažaiskite slėpynių arba pagalvių kovas. Žinoma, gali būti, kad atkūrus ryšį, vaikai pasijus labai artimi ir turės galimybę išlieti susikaupusias sunkias emocijas. Tam gali reikėti nubrėžti mylinčias ribas ir išklausyti
besiveržiančias emocijas. O jei jaučiate, kad vaikas labai mėgsta kontroliuoti, nori, kad viskas būtų pagal jį, galite pažaisti galios apsikeitimo žaidimų. Mažesnius galite panešioti ant nugaros, kad sakytų, į kurią pusę sukti, kaip greitai eiti. Jeigu pastebėjote, kad vaikas tarsi sumažėjo (tai gali nutikti gimus broliukui ar sesutei arba įvykus kitiems dideliems pokyčiams), negėdinkite ir neverskite jo elgtis taip, kaip anksčiau. Priešingai – paimkite ant rankų, pasūpuokite kaip anksčiau, padainuokite lopšinę arba pažaiskite pirštelių žaidimus, pamaitinkite. Leiskite pabūti „mažam“, priimkite tai kaip žaidimą, su meile ir dėmesiu.
Jeigu vaikas nenori valytis dantų, galima apsimesti, kad nežinote, kur jo dantys – apsimesti, kad valote pėdutes arba ausytes. Iš tikrųjų elkitės žaismingai, darykite kvailystes arba bet ką, nuo ko jie ir jūs juoksitės. Juokas paleidžia per dieną susikaupusius jausmus ir leidžia atsipalaiduoti. O atsipalaidavę vaikai (o taip pat ir suaugusieji) tampa sukalbamesni, lengviau užmiega ir ramiau miega naktį.

Interviu publikuotas žurnale PRIE KAVOS pataria mamai ir vaikui 2022/4, žurnalistė Laura Auksutytė.