Kodėl baisu eiti į terapiją? (Ir ką su tuo daryti)
Kartais sprendimas eiti į terapiją atrodo paprastas. Bet dažniau – tai ilga vidinė kelionė. Ne todėl, kad žmogus būtų silpnas, nepasiryžęs ar „nemotyvuotas“. O todėl, kad jo viduje gyvena dalys, kurios saugo. Jos sako – terapija ne man. Jos bijo. Jos turi svarbių priežasčių, kodėl stabdo nuo žingsnio į gilesnį kontaktą su savimi.
IFS terapijoje mes sakome – blogų dalių nėra ir neskirstome dalių į geras ir blogas. Net tos, kurios stabdo nuo pokyčio, yra vertingos – jos kadaise padėjo išgyventi. Todėl šiame straipsnyje kviečiu tave ne kovoti su tomis dalimis, o pabūti šalia. Įsiklausyti. Užmegzti ryšį.
Štai kelios dažniausios baimės, kurios pasirodo prieš terapiją – ir būdai, kaip galėtume su jomis švelniai pabendrauti.
1. Nenoriu vėl išgyventi visko iš naujo.
Dalis bijo, kad terapija išplėš senus randus, sukels per daug skausmo. Ji sako: „Aš taip ilgai saugojau šituos prisiminimus po devyniais užraktais. Jeigu viskas iškils, galiu neatlaikyti.“
Kaip su ja kalbėtis?
Pabandyk atrasti šiek tiek atjautos šiai daliai ir padėkoti. Ji ilgai tave saugojo. Paklausk jos: „O jeigu terapija būtų tokia, kurioje niekas neplėšiama per jėgą? Kur viskas vyksta tavo tempu?“
IFS ir EMDR metodai leidžia dirbti be emocinio užtvindymo. Gali atsiverti tiek, kiek pasiruošusi (ęs). Ši dalis kviečiama dalyvauti kartu – ne nustumiama, o gerbiama.
2. Gal mano problemos per mažos. Yra kam blogiau.
Šią dalį dažnai lydi gėda. Ji sako: „Kiti kovoja su tikrais sunkumais, o tu čia su savo jautrumu…“
Kaip su ja kalbėtis?
Ši dalis tikisi, kad būsi stipri (-us). Bet stiprybė nėra pagalbos atsisakymas. Gali paklausti jos: „O kas, jei mano skausmas irgi nusipelno švelnaus dėmesio? Ką darytum, jei tai būtų tavo geriausias draugas, brolis ar sesė?“
Terapijoje nėra matuoklio, kuris svertų „kiek jaustis blogai yra jau pakankamai blogai“. Kiekvienas skausmas – tikras. Ir jei jį jaučiate vadinasi – jis vertas būti išgirstas.
3. O jeigu terapeutas pamatys mane tikrą?
Šią dalį kausto pažeidžiamumas. Ji sako: „Tu esi per daug. Per jautri (-us). Jei parodysi save – tave atstums.“
Kaip su ja kalbėtis?
Tai labai senas įspaudas. Galbūt kilo iš ankstesnių atmetimo patirčių. Pabandyk pačiai (-m) sau tapti liudininku: „Aš čia. Aš tave matau. Aš niekur nedingstu.“
IFS terapijoje, svarbiausias santykis – ne su terapeutu, o su pačiu savimi. Ąia mokomės būti sau švelnūs, ir tada nebebūna baisu būti matomai (-m).
4. Terapija ne man. Jau buvau – nepadėjo.
Čia kalba nusivylusi dalis. Ji sako: „Kiek dar kartų bandysi? Kam vėl atverti žaizdą, jei vėl niekas nesikeis?“
Kaip su ja kalbėtis?
Ši dalis – racionalizuojanti, protinga. Ji prisimena skaudžias patirtis. Galime jos paklausti: „O kas, jei šį kartą terapija bus kitokia? Ne pataisyti, o pažinti. Ne stengtis būti geriausia savo versija, o atrasti savo unikalumą. Ne vertinti, o būti su savimi?“
IFS nesiūlo sprendimų iš išorės. Ji padeda rasti vidinį kompasą. Gal ši dalis galėtu šiek tiek pabūti šalia ir stebėti, neįsijungiant iškart.
5. Terapija ne man. Neturiu tam laiko.
Ši dalis dažnai susijusi su veiklumu, atsakomybėmis, nuolatiniu judėjimu. Ji sako: „Yra svarbesnių dalykų. Negalima iškristi.“
Kaip su ja kalbėtis?
Gali pabandyti pasakyti: „Matau, kaip daug darai. Bet ką tau reiškia sustoti? Ar tai išties silpnumas? O jei nebereikės taip sunkiai dirbti?“
Kartais šiai daliai reikia priminti, kad poilsis – ne tinginystė, o atsinaujinimas. Terapija gali tapti ta vieta, kurioje ji pati pagaliau atsikvepia.
6. O kas, jei pasikeisiu – bet aplinkiniai ne?
Dalis, kuri bijo pokyčio. Ji sako: „Jei aš tapsiu kitokia, gal manęs niekas nebemylės. Gal nebebūsiu priimta.“
Kaip su ja kalbėtis?
Galima švelniai pasiteirauti: „O kas, jei tapti artimesnei sau – tai ne atstumas nuo kitų, o nauja kokybė santykiuose?“
Ši dalis labai nori ryšio. Ir būtent terapijoje mes mokomės jo – pirmiausia su savimi, o tada – su aplinka.
Terapija – tai ne skausmo pergyvenimas iš naujo.
Tai santykio kūrimas su savimi.
IFS sako: kai mūsų dalys jaučiasi išklausytos, jos nurimsta. Nes žino – jos nebėra vienos. Jų niekas nestumia lauk. Kiekviena jų – svarbi.
Todėl jei jauti, kad kažkas tavyje nori pabandyti, bet kažkas vis dar stabdo – tu nesi pasimetusi (-ęs). Tu esi visuma. Ir kelias prasideda nuo klausimo:
„Kuri mano dalis dabar bijo? Ir ką ji nori man pasakyti?“
Esu Rūta Navickė, traumų psichologė, padedu suaugusiems geriau pažinti savo nervų sistemą, įgalinti savo vidinę galią gyti nuo traumų ir susigrąžinti pasitenkinimą gyvenimu. Terapijoje naudoju IFS, EMDR terapijas, mindfulness bei somatines praktikas. Jei norisi patyrusio profeionalo šalia, kviečiu į terapiją. Konsultuoju tik internetu.
Kviečiu atsisiųsti mano nemokamą savipagalbos knygą, kurioje rasite naudingų įrankių ir strategijų, padedančių jums geriau suprasti save ir savo kūno reakcijas. Atsisiųsti knygą galima čia: STRESOniškės lengvai. Kišeninis vadovas. Leiskite palydėti link geresnės savijautos.
LT 
EN